Skyrybos

Kodėl nelaimingos poros neišdrįsta nutraukti santykių ir tąsosi metų metus

tied_coupleSveiki, ilgą laiką draugavom su vaikinu, pagaliau atėjo laikas apsispręsti – liekam kartu ar skirstomės, nes jis pradėjo trypčioti. Atsirasdavo įvairių draugų/-ių, užklasinių užsiėmimų ir t.t., buvo ir kitų moterų… Kai jis atsikraustė pas mane (aš gyvenu su tėvais), aš pasakiau, kad tai laikina, kad noriu gyventi atskirai, jis sutiko. O galiausiai pastebėjau, kad jam tai pradėjo patikti. Neseniai jis man tą ir pasakė, kad jam netrukdo mano tėvai, čia tik man visi trukdo. Vis dažniau vakarus jis leidžia pas tėvus kambary. Aš tapau irzlesnė, jautresnė (ne tik dėl to, bet kraunasi vis daugiau problemų, kurių jis nenori spręsti).

Pokalbiai su juo niekaip nesivysto. Jis nuolat kartoja, kad aš prisigalvoju, aš pavargau ir VĖL neturiu nuotaikos arba pasirenka TYLOS poziciją. Pradėjau ne juokais pykti…

Labai susipykom. Atrėžė, jog viskas man negerai, ir jeigu jis toks blogas, gali išsikraustyti. Na, ne konflikto aš norėjau. Bet kaip paspartinti jį kažką daryti dėl mūsų (turiu savo sūnų)? Kaip įtikinti jį, kad jis turėtų ieškotis geriau apmokamo darbo, o ne tenkintis mažais uždarbiais ir t.t.?

Pamačiau, kad jis labai nebrandus. Viską daro tarsi norėdamas mane išprovokuoti. Į visus mano pokalbius atsako tyla arba juokeliais. Nenoriu konfliktuoti. Noriu kažką daryti, noriu, kad ir jis parodytų savo pastangas, o ne patogiai gyventų mano tėvų namuose. Išsiskirti visada spėsiu, noriu dar kažką padaryti prieš išsilakstant. Marta

Sveika, Marta. Taigi, tau nepatinka tai, kas vyksta jūsų santykiuose, tuo tarpu tavo draugui nieko nesinori keisti ir tinka taip, kaip yra. Nemažai porų, kurios atsiduria panašioje situacijoje, pragyvena kartu ilgus metus, kartais net visą gyvenimą, taip ir neišdrįsdami nutraukti nesveikų santykių.

Rašai, kad tavo draugas labai nebrandus, tikrai, būtent taip ir yra. Ar tu, Marta, ruošiesi jį subrandinti, pakeisti? Pagalvok, jei tave jau dabar erzina vaikino savybės ir pasirinkimai – menkos ambicijos, gynybiškumas, dėmesio trūkumas emocinei jūsų santykių kokybei, menkas rūpestis materialine šeimos gerove – kaip jausiesi pragyvenusi kartu dar metus, tris, penkis, dešimt?

Pasakymas: „jei aš toks jau blogas, galiu išsikraustyti“, neatveria jokios galimybės, jokios diskusijos, veikiau jas visas uždaro. Tai tarsi ultimatumas, pozicija: „arba priimk mane tokį arba skirkimės, o aš nusiplaunu rankas ir apskritai – aš nieko nei matyt, nei girdėt nenoriu“. Kaip rusai sako: „maja chata s kraju“ („mano namas šone“), tik visgi labai įžūloka, kai tu dar ir gyveni toj pačioj „chatoj“…

Suprantama, kad tau labai pikta, labai labai pikta. Ir ne tik dėl to, kad žmogus nusišalina, bet ir dėl to, kad verčia tave jaustis įsiutusia reiklia kale.
Ir ką gi tu čia gali padaryti? Įtikinti jį? Kuo? Juk nebandysi žmogaus priversti daryti kažko, ko jis pats nenori. Motyvacija turi būti vidinė, o ne išorinė, ji turėtų kilti iš paties žmogaus, antraip ji nėra veiksminga. Jeigu tavo vaikinas nenori ir net nebando kalbėtis, jei jam nėra svarbu tai, kas svarbu tau, jis vargu ar pasikeis vien todėl, kad tai rūpi tau.

Iš to, ką papasakojai savo laiške, atrodo, kad šiam vaikinui reikia tėvų pakaitalų, o ne merginos. Dabar jis turi tėtį ir net dvi mamas šalia – tave ir tavo mamą. Jis gyvena kaip paauglys, kuriam nereikia rūpintis šeima, daryti sprendimų ir prisiimti atsakomybės. Jis gali mėgautis naujais įspūdžiais, „išbandyti“ save ir, kaip sakoma, volioti durnių.

Kitas, dar svarbesnis dalykas tavo atveju – tai atsakomybės už savo pačios laimę priskyrimas kažkam kitam. Juk dabar raktą į savo gerą savijautą tu perduodi į draugo rankas. Jei jis nepasikeis, tu ir liksi nelaiminga. Jei jis nesielgs taip, kaip norėtum, tave tai erzins ir su kiekviena diena jausi dar didesnį kartėlį ir apmaudą, kol galų gale tapsi ta bjauria nepatenkinta boba, amžinai surūgusia ir depresiška.

Suprantu, kad nori padėti savo vaikinui tapti sėkmingesniu, atsakingesniu žmogumi, tačiau, ar nepagalvojai, kad galbūt jis pats to visiškai nenori? Gal yra priešingai– jam kaip tik patinka toks gyvenimo būdas, kai jis gali plaukti pasroviui ir patogiai sau gyventi.

Čia iškyla esminis klausimas, vertybių suderinamumo klausimas – ar tikrai nori būti su žmogumi, kuris vertina gyvenime priešingus dalykus nei tu pati? Ir dar vienas pats svarbiausias klausimas – kodėl nori perdarinėti kitą žmogų vietoje to, kad tiesiog pasirinktum tokį vyrą, su kuriuo tos vertybės derėtų?

Gal yra kažkokių priežasčių, kurios trukdo tau pačiai tvarkytis savo gyvenime taip, kaip nori tu pati? Nepasitikėjimas, vienatvės baimė, tavo pačios neatsiskyrimas nuo tėvų?

Žinau, kad priimti svarbius, santykius lemiančius sprendimus nėra lengva, tačiau tik tuomet, kai patys prisiimame tą atsakomybę, pagaliau įgauname galimybę kontroliuoti tai, kas vyksta mūsų pačių gyvenime, o kartu ir santykiuose.

Taigi, gerai pagalvok, ar gali viena kažką pakeisti santykiuose, jei kitas žmogus nieko nenori daryti, nededa jokių pastangų tave suprasti, o tik nuleidžia juokais ar tylomis tavo prašymus? Ir kiek dar esi pasiruošusi laukti? Kol atsiras dar viena mama? Ne, greičiausiai ji neatsiras, bet gali atsirasti moteris, kuri ir elgsis kaip moteris – išdidžiai, žavingai, savarankiškai, dėl kurios galbūt jis norės stengtis.

Tikiuosi šie klausimai padės tau plačiau pamatyti savo situaciją ir priimti sprendimus, kurie padės tau jaustis laiminga moterimi. Sėkmės!

Šaltinis: 15min.lt

Ką daryti, kad konfliktai nesibaigtų skyrybomis?

Pora sprendzianti konflikta lovoje

Ant suoliuko sėdi jie – is ir ji. Jie ginčijasi. Iki skausmo įsitempdami, žiūrėdami vienas į kitam į akis ir matydami ten visatos priešą.

Tonas vis kyla: jie net patys to nesupranta, kad pusė parkelio girdi, kas vyksta poros gyvenime. Vienas papučia lūpas ir nusisuka, kitas puola aiškintis ir dar bando tuščiai įrodinėti… Continue Reading →

Tęsinys: Skyrybos. Kaip netraumuoti vaikų ir ištverti patiems?

divorce1

Originalus straipsnis čia – 15min.

Šiandien tęsiu temą, kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas, ką svarbu žinoti, kad jų dar labiau netraumuotumėte.

Pasakę vaikui apie skyrybas, stenkitės jį kuo daugiau palaikyti. Įsigilinkite į tai, ką vaikas nori pasakyti, klauskite, ką jis jaučia, aktyviai klausykitės – nepertraukite jo, atspindėkite jam jo išsakytus jausmus, nesistenkite jų keisti, priešingu atveju vaikas prisiims atsakomybę už jūsų jausmus arba užsisklęs. Mažesni vaikai kartais sunkiai randa žodžių savo jausmams išsakyti, padėkite jiems rasti tuos tinkamus žodžius, atspindėkite jam tai, ką matote iš jo elgesio ir nuotaikų. Continue Reading →

Skirtis ar tuoktis?

to marry or notSveiki. Su savo draugu susipažinome prieš 6 metus – kartu studijavome universitete. Įsimylėjome ir neužilgo apsigyvenome drauge. Dabar, nors mes jau esam pakankamai subrendę kaip pora ir daug laiko prabuvę kartu, mūsų ryšys yra keistai įstrigęs tarp sprendimo arba tuoktis, arba kiekvienam pasukti savais keliais. Staiga, po tiek metų, pasidarė nebeaišku, kodėl mes esam kartu, pradėjo lįsti įvairios smulkmenos, kurias anksčiau sugebėdavome išspręsti, o dabar iš karto kyla siaubingi konfliktai. Atrodo, kad abu esame užjautrėję iki negalėjimo ir beprotybės. Maniau, ilgainiui viskas atsistos į savas vietas, charakteriai apsišlifuos, ir mes smagiai atšoksime savo vestuves, bet dabar viskas atrodo beviltiškai, tarsi pagrindas būtų išslydęs iš po kojų.Patarkite, ką daryti: ar numoti į ranka į tiek laiko kurtus santykius ir bandyti kurtis atskirus gyvenimus, ar įmanomi kažkokie būdai ištrūkti iš viso šito nesibaigiančio pykčių maratono? Ačiū už skirtą dėmesį. Augustė

Sveika, Auguste. Ačiū, kad kreipiatės. Visiškai suprantama, kad labai norisi, jog viskas eitųsi sklandžiai ir ilgas jūsų gyvenimas kartu su draugu būtų apvainikuotas vestuvėmis, visgi akivaizdu, jog šiuo metu jūs nesate pasiruošę santuokai. Iš kitos pusės, numoti ranka į tiek metų kurtus santykius ir pasukti savais keliais būtų perdėm radikalu ir kategoriška. Tokių svarbių sprendimų kaip šis nevertėtų priimti iš pykčio pozicijos. Išsiskirti visada spėsite. Continue Reading →