Uncategorized

Neištikimybė – daugialypis reiškinys

Neistikimas vyras kalba telefonu

Foto: © Simon Marcus/Corbis

Sklando nemažai mitų apie neištikimybę. Dažniausias jų: „Jei vyras eina pas kitą, vadinasi bloga žmona“ arba „Jei žmona yra neištikima, reiškia vyras niekam tikęs“. Nemaža dalis žmonių pamano: „nieko čia keista, kad jis nuėjo pas kitą, juk Aneta tikra furija!“. O gal yra visiškai atvirkščiai: būtent neištikimas partneris ir padaro santuoką nevykusią? Gal vyras ar žmona tampa neištikimi ne todėl, kad jie kažko negauna, o kad patys nepakankamai duoda ir atsiduoda kitam, nesugeba mylėti?

Tiesa ko gero yra kažkur viduryje. Santykiuose visada dalyvauja dvi pusės, todėl ar santuoka taps kūryba ar griūtimi, priklauso nuo jų abiejų: ar jie žvelgia vienas į kitą kaip į gražų kūrinį, ar priešą, ar jie puoselėja savo meilę, ją tausoja ir rūpinasi, ar ją apleidžia.

Taigi, kokios gi yra neištikimybės priežastys?

Neištikimybė – labai daugialypis reiškinys. Jos priežastys gali būti įvairios. Neištikimybę skatina skirtingo lygmens dalykai. Pirmiausia tai poros tarpusavio bendravime iškylančios problemos, pavyzdžiui, ji gali atsirasti, kai vienam partneriui iš kito stinga kažkokių svarbių dalykų (visai nebūtinai jie susiję su seksualiniu bendravimu), pavyzdžiui, trūksta dėmesio, artumo, šilumos, pripažinimo, meilės ir pradedama viso to ieškoti už poros ribų. Tą atsiradusį tarpą, plyšį bandoma užpildyti kažkuo trečiu, nauju, ir visi lūkesčiai perkeliami į jį. Tarkime, tipinė situacija: moteris augina vaikus, vyras uždirba pinigus. Vyras vis ilgiau užtrunka darbe, turi daug veiklos, moteris jaučiais palikta, vieniša, apleista. Ji bando pasidalinti savo jausmais ir lūkesčiais, tačiau vyras juos ignoruoja. Ilgainiui moteriai kyla apmaudas, liūdesys, jie tolsta. Vaikams kiek paaugus, ji pradeda ieškoti užsiėmimo ir sutinka bendramintį – užsimezga rimtas ir aistringas romanas.

Tokia neištikimybė kyla iš gilesnio bendravimo poreikio, kuomet žmogus ilgisi, trokšta šilumos, švelnumo, atsidavimo, kurių negauna iš savo antros pusės. Ji paprastai yra natūrali ilgalaikio artumo bado ir vienišumo jausmo seka, nes prieš išdavystę emociniame poros gyvenime seniai būna prarastas saugumas, pasitikėjimas ar net pagarba, atsiranda nepakantumas, abejingumas kitam. Būtent tą atsiradusią emocinę tuštumą ir užpildo meilužė ar meilužis.

Neištikimybė gali būti iš keršto, pykčio, nusivylimo. Žmogus jaučiasi atstumiamas, įžeidinėjamas, žeminamas ir bando “nubausti” savo partnerį, nueidamas į šoną – emociškai apleista ir nevertinama savo partnerio moteris nori įskaudinti savo skriaudėją-vyrą ir pasiduoda vienadieniui seksualiniam nuotykiui. Taip pat užmegztas romanas gali būti atsakas į partnerio neištikimybę, tokiu būdu tikintis atstatyti teisybę, savo galią, svorį santykyje. Kita galimybė – neištikimybė kyla dėl stipraus jausmo savo partneriui stokos, nuobodulio savo santuokoje/santykiuose, tarkime, jis ar ji jaučia savo antrai pusei tik draugiškus, šiltus jausmus, bet ne meilę. Pavyzdžiui, moteris sako: “Man su juo taip jauku, ramu, gera, jis man kaip brolis/draugas/tėtis”. O kartais gyvenama kartu, nes taip patogu ar iš įpratimo, arba dėl socialinio/ekonominio saugumo, norint išlaikyti statusą, gerą fasadą, pavyzdžiui, sėkmingai ištekėjusios ir susitvarkiusios gerbūvį moters, tvarkingo, padoraus, “dvasingo” vadovo, teisėjo, politiko.

Visgi dažniausios neištikimybės priežastys yra atskiro asmens vidinės problemos: nepilnavertiškumo jausmas ir emocinė nebranda, neurotinis poreikis pasitikrinti savo gebėjimą gundyti arba seksualinį pajėgumą. Tokiu būdu bandoma pasikelti savivertę, pasijusti “tikru” vyru ar “tikra” moterimi. Taigi, žmogų kankina menka savivertė, abejonės savo patrauklumu, vidinė tuštuma ir jis bando apgauti save patvirtinimais iš išorės: “manęs nori, reiškia viskas gerai, esu geidžiams, patrauklus, vertingas”. Kraštutinis to pavyzdys – donžuanai. Šie žmonės yra stipriai emociškai sužeisti, emocine prasme labai vaikiški, infantilūs žmonės, vaikystėje patyrę skaudžias traumas: neretai jie jaučiasi išnaudoti, emociškai išprievartauti, pažeminti, negavę tikros meilės ir šilumos iš savo tėvų. Moterys jiems tarsi raminamieji vaistai nuo didžiulio vidinio nepasitikėjimo ir nerimo. Iš tikrųjų donžuanai keršija visoms moterims, sukeldami joms panašius jausmus, kuriuos jie patyrė iš savo motinos (pirmosios moters jų gyvenime): apmaudą, išnaudojimą, jų nematymą, negirdėjimą. Dar gilesne prasme – tai motinos ilgesys, paieška, troškimas didžiosios meilės, besąlyginės ir vienintelės. Į kiekvieną naujai sutiktą merginą donžuanas bent dešimtadaliu sekundės žvelgia kaip į tą vienintelę ir tikrąją moterį, bet vis nusivilia, nes nei viena negali atstoti tos tobulybės, kuri vaikui yra jo mama.

Paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje vis dar ieškome savęs, norime pažinti, išbandyti, tarsi mokomės meilės, tad turėti daug tokių „meilių“ visiškai natūralu. Tuo tarpu suaugęs žmogus, ieškantis naujų potyrių, aistrų, neįprastų santykių, užmezgantis daugybę ryšių, dažniausiai yra įstrigęs tame ankstyvame amžiuje. Blaškymasis paprastai rodo emociškai nebrandžią, nestabilią, nepastovią asmenybę, turinčių gilių emocinių problemų. Įvairiais santykiais toks žmogus bando numalšinti savo nuolatinį ir niekad nepasotinamą norą būti vertinamam, suprastam, nuramintam, paguostam bei valdyti ir kontroliuoti kitus. Daugiapartnerystė taip pat gali kilti ir iš baimės susisieti su vienu partneriu, tarsi „ištirpti“ jame, prarasti savo individualumą, priklausyti nuo kito ir jam įsipareigoti. Tokiu atveju santykis suvokiamas kaip priklausomybė bei savo asmenybės praradimas, susiliejimas. Šis požiūris taipogi susiformuoja esant gilioms emocinėms traumoms, paprastai tada, kai vaikas nebuvo gerbiamas kaip atskira asmenybė, turinti savų poreikių, jis jautėsi „niekas“ arba tik objektas tėvų poreikiams tenkinti. Vėliau jis bijo ir vengia artimų bei gilių tarpasmeninių santykių.

Taigi daug partnerių ir/ar greita jų kaita neretai slepia didelį jausmų infantilumą bei stiprų emocinį pažeidžiamumą bei trapumą, kurie ir verčia ieškoti taip trūkstamo vyriškumo/moteriškumo, pasitikėjimo savimi bei savęs priėmimo per santykius su vis kitu partneriu.

Šaltinis: psichika.eu

36 KLAUSIMAI, PADEDANTYS LABIAU SUARTĖTI

 

Originalus straipsnis – čia.

ArtumasAtostogos – puikus metas pabūti su savimi, artimais ir mylimais žmonėmis, padaryti tai, kas vis nustumiama į paskutinį veiklų sąrašo punktą, nes „visada“ yra svarbesnių, darbinių reikalų, sako psichologas psichoterapeutas Julius Tilvikas.
Vienas toks užsiėmimas – klausimai, padedantys geriau pažinti vienas kitą, nesvarbu, ar esate draugai, ilgamečiai partneriai, sutuoktiniai ar tik ką susipažinę žmonės, o gal pradedantys dirbti kolegos… Jie buvo publikuoti 1997 m. „Asmenybės ir socialinės psichologijos biuletenyje“ (Personality and Social Psychology Bulletin – angl.), autorius Arthur Aron. Noriu jais pasidalinti.
Į klausimus turėtumėte atsakyti kiekvienas, o jei nenorite atsakyti, papasakokite kodėl – tai irgi dar viena galimybė vienas kitą pažinti geriau.
1. Jei galėtum pasirinkti bet kurį žmogų pasaulyje, ką labiausiai norėtum pasikviesti vakarienei?
2. Ar norėtum tapti garsiu? Kokiu būdu?
3. Ar kada nors, prieš skambindamas telefonu, garsiai pakartojai, ką sakysi? Kodėl?
4. Iš ko susidėtų tavo tobula diena?
5. Kada paskutinį kartą dainavai sau? O kitam?
6. Jei galėtum gyventi iki 90 metų ir likusius 60 metų išsaugoti trisdešimtmečio kūną arba protą – ką rinktumeis?
7. Ar turi slaptą įžvalgą apie tai, kaip mirsi?
8. Įvardink tris bendrus dalykus, kuriuos turi ir tu, ir tavo partneris.
9. Už ką savo gyvenime jauti didžiausią dėkingumą?
10. Jei tame, kaip buvai augintas, galėtum kažką pakeisti, kas tai būtų?
11. Per keturias minutes, kiek įmanoma detaliau, partneriui papasakok savo gyvenimo istoriją.
12. Jei ryt atsikeltum įgavęs vieną naują gebėjimą ar įgūdį, koks jis būtų?
13. Jei turėtum krištolo rutulį, galintį pasakyti visą tiesą apie tave, tavo gyvenimą, tavo ateitį ar bet ką kita, ko klaustum?
14. Ar yra kažkas, ką jau ilgą laiką svajoji daryti, tačiau dar nedarei? Kodėl nedarei?
15. Koks didžiausias tavo gyvenimo pasiekimas?
16. Ką draugystėje vertini labiausiai?
17. Koks brangiausias tavo prisiminimas?
18. Koks siaubingiausias tavo prisiminimas?
19. Jei žinotum, kad po metų netikėtai mirsi, ar savo dabartiniame gyvenime ką nors keistum? Kodėl?
20. Ką tau reiškia draugystė?
21. Ką tavo gyvenime tau reiškia meilė ir patrauklumas?
22. Penkis kartus (pakaitomis) su partneriu pasidalinkite jo pozityviais bruožais.
23. Kiek tau artima ir šilta tavo šeima? Ar manai, kad tavo vaikystė buvo laimingesnė nei daugelio kitų žmonių?
24. Kokie tavo santykiai su mama?
25. Kiekvienas sukurkite tris „mes“ sakinius. Pavyzdžiui: „Mes abu esame šiame kambaryje ir jaučiame…“
26. Pabaik sakinį: „Norėčiau, kad būčiau turėjęs su kuo pasidalinti…“
27. Jei su partneriu ketinate tapti artimais draugais, pasidalink, ką jis ar ji svarbaus turėtų žinoti.
28. Pasakyk savo partneriui, kas tau jame patinka; šį kartą – sąžiningai. Pasakyk tai, ko nesakytum tik ką sutiktam žmogui.
29. Pasidalink gėdinga akimirka iš savo gyvenimo.
30. Kada paskutinį kartą verkei prieš kitą žmogų? Kada verkei vienas pats?
31. Pasakyk savo partneriui kas tau jame patinka jau dabar.
32. Jei yra kas rimto, apie ką nejuokauji, tuomet – kas tai?
33. Jei šį vakarą mirtum, negalėdamas su niekuo susisiekti, ko ir kam labiausiai gailėtumeisi nepasakęs? Kodėl jiems to dar nepasakei?
34. Name, kuriame sudėta visa, ką turi, kilo gaisras. Išgelbėjęs savo artimuosius ir gyvūnėlius, paskutinį kart gali užbėgti vidun. pasiimti dar vieną daiktą. Kas tai būtų? Kodėl?
35. Iš visų tavo šeimos narių – kurio mirtis tave labiausiai sutrikdytų? Kodėl?
36. Su partneriu pasidalink asmenine problema ir paprašyk jo patarimo, kaip problemą išspręstų jis. Paprašyk jo pasidalinti jausmais, kylančiais iš to, kokią problemą pasirinkai.

Jei patiko, keletas papildomų klausimų:
* Jei vienai dienai turėtumei visagalystę, kokius tris dalykus pasaulyje pakeistum?
* Jei tau nežinant tavo sutuoktinis būtų neištikimas, ar norėtum apie tai sužinoti? Kodėl?
* Jei galėtum rinktis tik du dalykus iš trijų: laimę, meilę ir turtą, kuriuos pasirinktum? Kodėl?
Gero laiko pažįstant vieni kitus!

Straipsnio kopija: tėvų skyrybos – kaip apsaugoti vaikus?

Difficult choice
Originalus straipsnis čia – 15min.

Dažnai sulaukiu skaitytojų klausimų, ką ir kaip daryti, kad jų vaikus mažiau traumuotų skyrybos. Kaip jiems tinkamai apie jas pranešti, ką sakyti ar sakyti tiesą? Kaip juos gali įtakoti tai, kad jie kartais gyvens tai pas mamą, tai pas tėtį. Manau, kad šių klausimų bus ir ateityje, tad nusprendžiau parašyti apie kiek įmanoma „sveikesnį“ tėvų išsiskyrimą, jei jis nebeišvengiamas.

Tėvų skyrybos visada yra be galo skausmingas ir sunkus išgyvenimas tiek patiems tėvams, tiek vaikams. Šį patyrimą lydi nerimas, sumaištis, kaltė, bejėgiškumas, neviltis, pyktis, apmaudas.

Visgi labiausiai šioje situacijoje yra pažeidžiami vaikai – tėvų skyrybas jie priima labai asmeniškai ir dažnai yra linkę visą atsakomybę už jas prisiimti sau. Neretai vaikai mano, kad jei jie būtų geresni, daugiau klausytų tėvų, nesudarytų jiems tiek rūpesčių, šie tikrai nesiskirtų, todėl jaučiasi kalti. Taigi, besiskiriantiems tėvams svarbiausia užduotis turėtų būti kuo labiau emociškai apsaugoti vaikus ir sugebėti iškelti vaikų interesus aukščiau už savo neigiamus jausmus.

Trauma vaikams yra neišvengiama bet kuriuo atveju, bet ji gali būti daug mažesnė, jei skyrybos ir pranešimas apie jas vaikams vyks mažiausiai juos skaudinant ir padedant jiems įveikti šį smūgį. Jūs negalite apsaugoti savo vaikų nuo neigiamų jausmų, tačiau galite pagelbėti jiems lengviau pereiti šį skausmingą laikotarpį.

Pasakyti vaikams, kad skiriatės, turėtumėte tik tada, kai jau aiškiai apsisprendėte, kad išsiskirsite. Vaiką labiausiai traumuoja nežinia ir nuolat kintančios jo gyvenimo aplinkybės. Jei vieną dieną nusprendėte skirtis, kitą diena manote, kad norite gyventi kartu, o po savaitės – vėl skirtis, akivaizdu, kad dar ne laikas kalbėtis su vaikais.

Prieš pokalbį su vaikais turite būti priėję bendrą susitarimą, ką konkrečiai jiems sakysite ir smulkiai aptarę visą skyrybų eigą bei dalykus, susijusius su vaikais. Jūsų požiūriai nei pokalbio metu, nei po jo neturėtų skirtis.

Nusprendę, kad gyvensite atskirai, turėtumėte vaikui pranešti apie tai iš anksto. Vyresniems vaikams apie tai turėtumėte pranešti bent mėnesį iki atsiskyrimo, jaunesniems turėtų užtekti poros savaičių. Visai mažiems (metų – dviejų) vaikams užteks savaitės – tokio amžiaus vaikučiai dar nepilnai suvokia laiką, tačiau svarbu, kad jie su šia žinia apsiprastų. Net jei vaikas nemoka kalbėti – pasikalbėkite vis viena – emociškai jam bus daug lengviau.

Geriausia, kad pasakytumėte apie tai vaikams kartu su sutuoktiniu. Vaikams yra saugiau matyti, kad net tokiu metu tėvai gali kooperuotis. Toks tėvų elgesys suteikia vaikams viltį, kad ir ateityje tėvai bendraus ir rūpinsis jais kartu. Kita vertus, svarbu nekurstyti vaikų lūkesčių, kad kada nors vėl būsite kartu.  Galima pabrėžti, kad nusprendėte rimtai, tačiau viską darysite kartu jų gerovės labui. Jei nėra įmanoma, kad pokalbyje dalyvautų abu tėvai, reiktų, kad kiekvienas iš tėvų pasakytų vaikams apie skyrybas.

Pokalbiui pasirinkite tokį metą, kad nebūtumėte apriboti laike, pavyzdžiui, savaitgalį. Nes jeigu jums po to reiks išbėgti į darbą, o vaikui eiti į darželį ar mokyklą, būsite įsitempę ir gali pritrūkti laiko „išbūti“ su vaiko jausmais.

Jei jūs nusprendėte, kad jūsų santykiai nebeturi ateities, vaikams reiktų labai aiškiai pasakyti, kas įvyko. Jie turi žinoti tiesą, kas atsitiko. Nereiktų jų apgaudinėti, kad, pavyzdžiui, tėvelis kuriam laikui išvažiuoja arba laikinai pagyvens atskirai ir pan.

Apie skyrybas vaikam pasakykite paprastai ir suprantamai, nenaudodami painių paaiškinimų.  Tarkime, galite pasakyti: „mudu su mama nebegyvensime kartu, nes nuolat kivirčijamės.  Mes rūpime vienas kitam, tačiau gyventi kartu nebegalime“.

Būtinai pasakykite, kad vaikai dėl tokio jūsų sprendimo yra nekalti, net jei jums atrodo, kad jie taip nemano ir patys vaikai neužsimena apie tai. Kaip ir minėjau, vaikai dažnai linkę prisiimti atsakomybę už tėvų skyrybas. Taipogi vaikai turi suprasti, kad jie nieko negali padaryti, kad jus priverstų pakeisti savo sprendimą.

Pasiruoškite pačioms įvairiausioms vaikų emocinėms reakcijoms arba jų nebuvimui, jei vaikas patirtų emocinį šoką. Tai – normalu. Gali praeiti tam tikras laikas, kol vaikas supras situaciją, neskubinkite įvykių. Priimkite visus vaikų jausmus: pyktį, liūdesį, išgąstį, kurie šiuo atveju gali būti labai stiprūs. Leiskite jiems verkti, šaukti, kaltinti, nesutikti, atsiriboti nuo jūsų, klausinėti, kas jiems rūpi, bei paskatinkite juos pačius kalbėti ir reikšti jausmus. Žinoma, kalbėdami apie skyrybas ir patys nebūsite linksmi. Leiskite vaikui suprasti, kad ir jums nėra linksma, kad jūs stipriai išgyvenate, galbūt liūdite, jums apmaudu arba labai dėl to apgailestaujate, tačiau patikinkite, kad tai ne jų kaltė.

Vaikams natūraliai gali kilti daug klausimų, tad pasistenkite į juos visus atvirai ir sąžiningai atsakyti. Tai darydami, nekaltinkite vienas kito, net jei skyrybos vyksta dėl kieno nors iš jūsų kaltės, pavyzdžiui, neištikimybės. Detalėmis galėsite pasidalinti vaikui suaugus, o kol kas, turite išlaikyti vieną bendrą frontą.

Taip pat vaikams papasakokite naujus jų gyvenimo pokyčius – kas keisis, o kas ne.
Neperkraukite jų informacija, tačiau papasakokite svarbiausius pokyčius. Paaiškinkite, kaip pasikeis vaikų gyvenimas: su kuo jie gyvens, kur gyvens, ar vaikai gyvens tame pačiame bute, lankys tą pačią mokyklą/darželį (beje, geriau, kad pastarieji nesikeistų) ir pan. Pasikalbėkite su vaikais apie visus momentus ir praėjus dar kiek laiko.

Bus tęsinys.

Šeši porą griaunantys dalykai, kuriuos dauguma laiko norma

bad-loveBuvimas kartu dėl vaikų
Dažna ir skaudžiausiai atsiliepianti vaikams klaida. Nebegalėdami sutarti ir būdami nelaimingi kartu, tėvai nusprendžia – dabar jie bus kartu dėl vaikų, aiškindami, jog skyrybos traumuos vaikus.

Kodėl tai žalinga?
Vaikai labai stipriai jaučia atsakomybę už tėvų santykius. Visa, kas vyksta šeimoje, vaikas traktuoja kaip savo paties poelgių pasekmes. Tikra tiesa – skyrybos traumuoja vaikus. Dar stipriau juos traumuoja du nesutariantys tėvai. Tokioje šeimoje vaikai neša tėvų santykių sėkmės naštą, šiems įsitraukus į tarpusavio vaidus ir nebematant kaip vaikai tai išgyvena.

Ką daryti?
Du, atskirai gyvenantys, tačiau laimingi tėvai – daug kartų geriau nei gyvenanatys kartu ir nelaimingi. Tokiam rezultatui reikia pastangų – sugebėti išsiskirti taikiai ir ramiai, išlaikant pagarbą vienas kitam. Svarbiausia suteikti maksimalų saugumą vaikui, nuolat priminti jam, kad tai ne jo kaltė: “mamytė ir tėvelis tave mylės taip pat kaip ir anksčiau.” Čia svarbiausia, kad abu tėvai būtų emociškai prieinami vaikui (vaikams). Continue Reading →