Šeši porą griaunantys dalykai, kuriuos dauguma laiko norma

bad-loveBuvimas kartu dėl vaikų
Dažna ir skaudžiausiai atsiliepianti vaikams klaida. Nebegalėdami sutarti ir būdami nelaimingi kartu, tėvai nusprendžia – dabar jie bus kartu dėl vaikų, aiškindami, jog skyrybos traumuos vaikus.

Kodėl tai žalinga?
Vaikai labai stipriai jaučia atsakomybę už tėvų santykius. Visa, kas vyksta šeimoje, vaikas traktuoja kaip savo paties poelgių pasekmes. Tikra tiesa – skyrybos traumuoja vaikus. Dar stipriau juos traumuoja du nesutariantys tėvai. Tokioje šeimoje vaikai neša tėvų santykių sėkmės naštą, šiems įsitraukus į tarpusavio vaidus ir nebematant kaip vaikai tai išgyvena.

Ką daryti?
Du, atskirai gyvenantys, tačiau laimingi tėvai – daug kartų geriau nei gyvenanatys kartu ir nelaimingi. Tokiam rezultatui reikia pastangų – sugebėti išsiskirti taikiai ir ramiai, išlaikant pagarbą vienas kitam. Svarbiausia suteikti maksimalų saugumą vaikui, nuolat priminti jam, kad tai ne jo kaltė: “mamytė ir tėvelis tave mylės taip pat kaip ir anksčiau.” Čia svarbiausia, kad abu tėvai būtų emociškai prieinami vaikui (vaikams).

Vaikai kaip santykių sprendimo įrankis
Kitas, deja, vis dar įsišaknijęs įsitikimas – jei poros gyvenime kažko trūksta – vaikai padės užpildyti trūkumą. Vaiko atsiradimas tikrai pakeičia poros gyvenimą, tačiau tokioje šeimoje vaikas tampa įkaitu, skirtu poros santykiams išlaikyti. Tai – labai didelė atsakomybė, kurią vienas arba abu tėvai perkelia vaikui.

Kodėl tai žalinga?
Pirmiausia, tokioje šeimoje vaikas tikrai bus labai traumuojamas. Tėvams stokojant sąmoningumo išspręsti poros santykių problemas iki vaiko atsiradimo šeimoje, jos niekur nedings, o vaikui atsiradus, to sąmoningumo tikrai nepadaugės. Vaikas tik kurį laiką padės nukreipti tėvų dėmesį nuo skaudžių temų. Dar blogiau, dabar atsiradus vaikui, partneriai pradės projektuoti savo traumas į niekuo dėtą vaiką.

Ką daryti?
Visiškai išsispręsti esmines poros bėdas, iki vaikui atsirandant šeimoje. Jei tai neišsprendžiama – išsiskirti ir rasti partnerį su kuriuo būtų galima kurti brandžius santykius. Jei vaikas jau yra, situacija  dar labiau komplikuojasi, tačiau sprendimo būdas tas pats – spręsti tai, kas truko kurti brandžius santykius arba … žiūrėkite pirmą punktą – “Buvimas kartu dėl vaikų”.

Santykiai kaip sporto rungtynės
Aš darau daugiau, o tu darai mažiau. Aš tave myliu 10 balų, o tu mane tik 7. Aš tau prieš miegą paglostau nugarą, o tu man ne…
Nors santykiai turi būti lygiaverčiai, tačiau nuolatinis rezultato sekimas – kas daugiau prisidėjo prie poros laimės, o kas mažiau, labai susilpnina laimės jausmą poroje.

Kodėl tai žalinga?
Jei nuolatos sekate, ką gero/ blogo jūs ar partneris padarėte, vienas jūsų ar abu jaučiasi nuolatos įsitempę – ne tik turite sekti rezultatą, bet dar ir laimėti nesibaigiančiose rungtynėse. Bendrumo jausmą pakeičia konkurencija ir priešprieša – tai neprimena laimingos poros.

Ką daryti?
Ugdyti lygiaverčius santykius, kuriuose partneriai padeda vienas kitam augti. Žiūrėti vienas į kitą ne ieškant trūkumų ar privalumų, o žvelgti ir eiti viena kryptimi, padedant vienas kitam augti kaip individui, taip kartu augant ir kaip porai.

“Perkami” problemų sprendimai
“Jis buvo man neištikimas, bet po to nupirko atostogas Maldyvuose, tai kaip ir negaliu labai pykti.” “Pykomės dėl mano vėlyvo darbo, bet padovanojau jai iPad. Dabar turi ką veikti ir neknisa proto” – tipiniai “nupirkti” problemų sprendimai santykiuose. Vietoje atsakomybės už savo elgesį poroje jis ar ji, tiesiog nuperka kaištį skylei, žiojėjusiai santykiuose.

Kodėl tai žalinga?
Kad ir kokia būtų dovanos kaina – problemos tai neišsprendžia. Ji kaip buvo, taip ir liko. Dar blogiau – net jei “išpirka” ir džiugina kurį laiką, pasąmonėje tūnos kartėlis, primenantis, kad tai nėra nuoširdu ir atvira.

Ką daryti?
Prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir kylančias problemas – iškilusius sunkumus spręsti taip, kad tai skatintų dar atviriau kalbėtis ir efektyviau spręsti kilusius nesutarimus. Norisi nupirkti dovaną už “prasikaltimą”? Geriau išspręskite situaciją taip, kad abiems tai tiktų, o tuomet dovanokite ką tik norite, nuoširdžiai, be išskaičiavimo ir kaltės jausmo.

Pasyvi agresija
Ją žmonės naudoja negalėdami atvirai išreikšti savo nemalonių jausmų (pykčio, susierzinimo, liūdesio, nusivylimo, kaltės…) ir priversdami jausti šiuos jausmus kitus. Populiariausios technikos – pykčio neigimas, tyčinis kenkimas, partnerio pastatymas į padėtį be išeities. Puikus  pasyvios agresijos pavyzdys šis vyro ir moters, jaučiančios nepasitenkinimą ir  apmaudą, pokalbis:
Žmona: „Ar aš ne per stora?“
Vyras: „Tikrai ne.“
Ž: „Tu tik taip sakai, kad man įtiktum.“
V: „Tikrai ne. Tu man patinki kokia esi“.
Ž: „Taip, aš per stora. Tu tik man nesakai to!“
V: „Jei tu ir turi keletą kilogramų virš – man tai dar labiau patinka.“
Ž: „Matai, sakiau kad tu išsisukinėji. Niekada man nesakai tiesos.“
V: „Jei tau nepatinka kaip atrodai – eik į sportą ir per mėnesį atrodysi kaip gazelė.“
Ž: „Pats ir eik į tą savo sportą! Žinojau, kad manęs nemyli ir aš tau nepatinku, ir dar man meluoji…“
V: „Aš nemeluoju. Ir myliu tave. Ir tu man patinki. Ko dar tau iš manęs reikia?!“
Ž: „Nemyli tu manęs, tik taip sakai. Ir dar meluoji.“
Po šio dialogo apmaudą jaučia vyras, o moteriai palengvėja perkėlus savo nemalonią emociją jam.

Kodėl tai žalinga?
Pasyvi agresija santykius padaro toksiškus. Blogiausia – pasyviai-agresyviai besielgiantis partneris dažniausiai neigia taip besielgiąs. Kai kuriems žmonėms identifikuoti pasyvią agresiją sudėtinga: poroje jie jaučiasi kaip nesavi, nors “rodos nieko blogo nevyksta”. Laikui bėgant nemalonus prieskonis persmelkia visus santykius, partneriai susvetimėja.

Ką daryti?
Geriausia – identifikuoti pasyvią agresiją ir stengtis konstruktyviai partneriui išsakyti pastabas ar savo nemalonias emocijas. Jei partneriai suinteresuoti savo santykių tobulinimu, jiems naudinga atkreipti dėmesį į vienas kito pasyvią agresiją ir iškilusį konfliktą spręsti atvirai ir nuoširdžiai kalbantis apie iškilusius jausmus ir situaciją.

Partnerio kaltinimas už savo jausmus
Deja, dažna klaida, kurią daro ne tik poros – kito kaltinimas už tai, ką jaučiame. Būdami suaugę, už savo jausmus esame atsakingi tik patys. Jei partneris skaudina – turėtume spręsti situaciją, jei ji neišsprendžiama – keisti santykius (išsiskirti ar atitolti). Daugiau apie atsakomybę už savo ir kitų emocijas galite paskaityti čia.

Kodėl tai žalinga?
Už savo jausmus priskirdami atsakomybę kitiems, prarandame kontrolę savame gyvenime – esame priklausomi nuo partnerio ir santykių, prarandame save kaip asmenybę ir svarbiausia – norėdami geriau jaustis, pradedame manipuliuoti partneriu.

Ką daryti?
Prisiimti atsakomybę už savo jausmus patiems (žinau, pasakyti gerokai lengviau nei padaryti). Supratimas, kad jūs ir partneris esate du atskiri individai, kiekvienas, turintis savus jausmus ir prisiimantis atsakomybę už juos, gali būti sunkus, tačiau teisingas kelias, skatinantis ieškoti būdų kaip geriau pažinti save ir kelti savivertę. Kylant jūsų savivertei, santykiai taps brandesni, o jūs – laimingesni savarankiškai, be partnerio pagalbos.

Patiko? Pasidalinkite ar pakomentuokite!