abejonės

Atsakymas į klausima: Internetinės pažintys ir bendravimas per atstumą

Sveiki. Mano istorija nė kiek nesiskiria nuo kitų moterų. Apie 7 metus esu išsiskyrusi, turiu 11 metų sūnų. Gyvenu, atrodo, tikrai gerai, turiu gerą išsilavinimą, kelis darbus. Sūnų, save, butą, automobilį ir viską išlaikau pati. Po skyrybų vyrų neieškojau.

Buvo keletą pažinčių, bet iki rimtų santykių neprivedė. Prieš gerus metus internetu (kur tikrai nesitikėjau ir niekada netikėjau internetinėmis pažintimis, kurios baigtųsi rimtais santykiais) susipažinau su nuostabiu vyru. Jis gyvena kitame mieste, mus skiria nedaug kilometrų. Jis pirmas vyras po skyrybų, kuris susipažino su mano sūnumi.

Esmė kur: jis labai geros širdies žmogus, kultūringas, gražus vyras, taip pat gyvenime praėjęs sunkių dalykų, bet dabar jo finansinė padėtis neleidžia, kad mes atsikraustytume į jo miestą. O aš ir pati nenorėčiau mesti savo darbų ir pradėti viską nuo 0, tuo labiau, kad mano antroji pusė nėra finansiškai stabilus. Dažnai važiuoja į užsienį, bet niekaip, bent jau per tuos metus, neišsipildo jo verslo sumanymai.

Aplanko grįžęs, kai tik gali. Ne daug ir ne dažnai. Aš tik viena suvokiu, kad mes jam labai rūpime, jis nori būti kartu su mumis, atveža mums dovanų, užsiima su mano vaiku, bet yra bet. Man reikia daugiau, kad jis ilgiau apsigyventų pas mus, bet aš suprantu ir žinau, kad jis turi reikalų savo mieste. Iš vienos pusės aš norėčiau viską mesti ir gal vėl būti viena, bet iš kitos pusės noriu dar laukti, gal kas gausis, gal jam pasiseks.

Jis nėra melagis, aš žmones gerai pažįstu ir matau. Tik susidarė nuomonė, kad jis tikrai nori visko, visko kartu su mumis, bet lyg užtvenkta kažkas, neprasiveržia. Aš žinau, kad moteris turi būti laiminga pati, nereikia laukti vyro, kad jis jus padarytų laiminga. Bet, kaip ir daugeliui, jau noriu šeimos, dar vieno vaiko, noriu bendros veiklos.

Sunku atsisakyti šio žmogaus, nes mes vienas kitą labai gerai jaučiame, suprantame iš pusės žodžio, jis sako, kad jo taip niekas nėra mylėjęs, o aš nesu jautusi tiek daug dėmesio, tikro dėmesio. Ką man daryti? Gyventi taip ir toliau ir džiaugtis tokiu gyvenimu, kurį turiu? Ačiū vien už tai, jei perskaitysite. Ernesta

Laba diena, Ernesta, ačiū kad parašėte. Kaip ir natūrali seka: iš draugystės pereiti į dar glaudesnį artumą, bendrą veiklą, gyvenimą kartu ar šeimą. Jūs teisi, santykiai per atstumą nėra pati geriausia alternatyva, ypač kai kyla klausimas, ar judėti santykiuose pirmyn, ar keisti kažką iš esmės, gal net išsiskirti.

Sėkmingiems poros santykiams reikia keleto esminių dalykų: emocinio ryšio, seksualinės traukos bei vertybių suderinamumo. Tai, ką aprašėte savo laiške, atrodo beveik tinkama, tačiau yra tas „beveik“. Tai nereiškia, kad dalykai negali pasikeisti ir kad nepasikeis, tačiau svarbu aiškiai juos matyti.

Kaip suprantu, labiausiai jus neramina tai, jog draugas negali aprūpinti jūsų naujame mieste, o to, ką jau susikūrėte savajame, mesti nesinori. Tai – visiškai racionalu ir suprantama.

Prie jūsų dilemos dar prisideda ir tai, kad draugo planai ir verslo projektai kažkiek prasilenkia su realybe: bent jau kol kas jam nesiseka ir neaišku, ar sėkmė lankys jį ateityje. Iš to, kaip rašote, susidaro įspūdis, kad jums labai svarbus vyro finansinis stabilumas ir gebėjimas save (ir jei prireiktų, gal ir šeimą?) išlaikyti.

Kitas dalykas – kiek jūsų draugas nori ir gali skirti laiko jums ir jūsų vaikui? Atvažiuoti, karts nuo karto pasimatyti yra viena, tačiau kokybiškai ir reguliariai skirti laiko šeimai – visai kita. Jums šio laiko norisi gerokai daugiau nei gaunate dabar. Jei draugas ir toliau negalės suteikti jo tiek, kiek norėtumėte, tai gali tapti rimta priežastimi kilti nesutarimams.

Artimam ryšiui palaikyti dažniausiai reikia gerokai daugiau nei karts nuo karto pasimatyti. Tam, kad galėtum įvertinti, ar nori su tuo žmogumi eiti kartu per gyvenimą, reiktų pažinti jį įvairiose situacijose. Galbūt šiam vyrui įprasta gyventi nuolatiniame nestabilume – ne iki galo apibrėžti santykiai, nestabilus verslas, gyvenimas tarp Lietuvos ir užsienio?..

O gal yra kaip tik priešingai: jį siaubingai vargina šis nestabilumas ir vyras siekia stabilumo, tačiau dar nepasiekė?.. Čia tik mano pasvarstymai ir pafantazavimai, kuriuos galite apmąstyti ir patikrinti – negaliu teigti nieko konkretaus, žinodama vos kelis faktus apie žmogų. Visgi kyla nemažai klaustukų.

Ernesta, manau, kad šioje situacijoje svarbiausia atrasti, kas gi yra svarbiausia santykiuose jums pačiai, net nebūtinai su šiuo konkrečiu vyru. Ir tada, kai, aiškiai žinosite, kokios vyro bei santykio savybės jums yra būtinos, bus lengviau nuspręsti, ar norite su juo kurti bendrą ateitį, ar ne. Žinoma, šimtaprocentinio atitikimo tikėtis būtų iracionalu, tai prilygtų pasakų princo paieškoms, tačiau toks žinojimas gali užvesti ant kelio.

Galbūt, kai nebeliks jūsų pačios abejonių ir prieštaravimo, santykiai natūraliai susiklostys į dar didesnį bendrumą. Kai abu žmonės nori to paties, finansai nėra tam labai rimta kliūtis, nebent jie yra padaromi ta kliūtimi arba yra tik pretekstas, nes bijomasi didesnio įsipareigojimo, sunkumų, savo asmenybės trūkumų atskleidimo ir pan.

Juk gyvenime visokių etapų yra ir krizių, o garantijų, deja, nėra: šiandien finansiškai stabilus, o rytoj – jau ne. Taigi pagalvokite, ar finansinis stabilumas kaip jo/jūsų svarbus argumentas, dėl ko negalite gyventi kartu, nėra tik pretekstas. Pati rašote, kad jūsų viena dalis nori viską mesti ir “gal vėl būti viena” (tai jūsų žodžiai!). Vienąsyk jau esate nusivylusi (rašėte, kad esate išsiskyrusi), gal jums baisu, kad tai vėl pasikartos? O galbūt jums baisu, kad vyras gali tapti išlaikytiniu?

Pamąstykite, Ernesta, kaip jūs jaustumėtės, jei kurį laiką didesnis finansinis indėlis į jūsų bendrą ūkį taptų jūsų? Ar sutiktumėte paremti šį vyrą, dalintis, žvelgti į jūsų buvimą kaip į bendrą katilą? Egzistuoja kultūrinės nuostatos, kad neva vyras turėtų aprūpinti šeimą, dovanoti moteriai dovanas, ir moteris turėtų eiti/važiuoti paskui vyrą, o ne atvirkščiai. Ką apie tai manote jūs?

Jei norite būti kartu, galbūt jums nebūtina laukti dar metus, du ar tris, kol „gal jam pasiseks“, o  tiesiog – ištiesti pagalbos ranką. Juk jis gali gyventi pas jus ir važinėti tvarkyti savo reikalų į kitą miestą, pati rašote, kad jus skiria nedaug kilometrų.

Taigi, anot jūsų metaforų, kas gi ten taip užtvenkta ir neprasiveržia? Gal jūsų pačios šilti jausmai: meilė, šiluma, rūpestis, priėmimas žmogaus su jo netobula gyvenimo situacija?

O gal pats tas žmogus yra rezervuotas ir laikosi atstumo? Arba jūs abu? Jei rašote, kad gerai pažįstate žmones, kad šis vyras ne melagis ir sąžiningas žmogus, galbūt verta surizikuoti?

Žinoma, neaišku, kaip jis sureaguos: ne kiekvienam vyrui priimtina tokia pozicija. Vyrai dažnai įkalinti savo pačių reikalavimuose, kad jie visada turi būti stiprūs, galingi, nepriklausomi, sėkmingi. Visgi, jei jūs taip gerai vienas kitą suprantate ir jaučiate, galima kalbėtis apie savo nepatogius jausmus: gėdą, menkumą, netikėliškumą, baimes ir įveikti jas drauge, vienas kitą palaikant ir nuraminant. (Žinoma, jei būtent tokios yra kliūtys būti drauge – galbūt apskritai nesinori įsipareigoti, susisieti – tuomet visai kita situacija​).

Yra nemažai porų istorijų, kuriose moterys padrąsina, paremia savo vyrus, ir jie išvysto sėkmingus verslus, padaro puikias karjeras.Galbūt tai jūsų atvejis? Žinoma, yra ir tokių santykių, kuriuose moteris daro, veža, o vyras aptingsta, bet vėlgi daug kas priklauso nuo jūsų pačios, kiek vešite ir leisitės išnaudojama. Tikėkimės, kad šis vyras ne toks.

Mano asmenine nuomone, labai svarbios asmenybės emocinės/dvasinės savybės ir paties ryšio ypatybės, pati ta kokybė: jausmų ir santykio, gebėjimas vienas kitą suprasti, kartu augti. Jei iš tikrųjų yra tas abipusis tarpusavio supratimas ir pajautimas, o tikrai nesimėto tokių santykių, gal šiuo atveju ne taip svarbu, kas daugiau/mažiau uždirba ir yra stabilus/nestabilus? Tik ar tai atitinka jūsų ir to žmogaus vertybes? Spręsti ir gyventi reiks jums. Sėkmės!

Šaltinis: www.15min.lt

Žmona galvojo, jam 40-mečio krizė, bet paaiškėjo, kad kita moteris

NeistikimybeLaba diena, ilgai brendo mano galvoje mintis parašyti jums laišką ir prašyti patarimo, ką daryti mano susiklosčiusioje situacijoje. Mes su vyru gyvenam santuokoje jau 20 metų, turim 2 vaikus. Šiais metais jam suėjo 40 metų, po ko gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, pasikeitė vyro elgesys, santykiai šeimoje ir su vaikais. Atsisakė bendravimo su draugais, pasinėrė į savo pasaulį, nustojo bendrauti. Aš galvojau, kad 40-ies metų krizė, bet pasirodė, jog priežastis visai kita – kita moteris.

Visai atsitiktinai vyro telefone pamačiau susirašinėjimą su kita moterim. Jų pažintis trunka jau 4 mėnesius, iš pradžių tai buvo tik sms žinutės, vėliau tai peraugo į artimesniu santykius su ta moterim.

Ji vyresnė už mano vyrą 9 metais, pasiturinti, savim pasitikinti moteris, turi nuostabų vyrą, sūnų, nuosavą verslą. Visai nesenai sužinojau, kad ji investavo nemažą pinigų sumą į mano vyro verslą, na, tiesiog nupirko jam verslą. Iš kur aš viską žinau, o gi atsitiko taip, kad vyras šokinėdamas tarp dviejų ugnių neišlaikė įtampos ir pasinėrė į alkoholį.

Būdamas neblaivus man viską išdėstė, išsipasakojo, kad jis jai skolingas didelę pinigų sumą, kad jis pririštas prie jos ne tik jausmais, bet ir finansiniais įsipareigojimais. Viską sužinojusi aš susisiekiau su ja ir susitikau.

Kadangi mes, kaip bebūtų, esame šeima, ir dėl vyro neapgalvotų sprendimų, kuriuos jis darė man už nugaros, imti ant savęs atsakomybės aš nenorėjau, tad nusprendžiau apie tai pasikalbėti su vyro meiluže, kad mano vaikų ir manęs tai neturi niekaip liesti.

Mes susitikom, pabendravom, apkalbėjom man rūpimus klausimus, ji man pasakė, kad iš mano vyro ji nieko nenori, ir slaptas bendravimas tarp jų bus baigtas, bus tik darbiniai klausimai. Kad jai iš mano vyro nieko nereikia aš tikiu, bet jis į šitą moterį įsimylėjęs, su telefonu gulasi miegot, su telefonu keliasi, rašo jai žinutes, skambina po 15 kartų per dieną, pasidarė neramus, jei ji neatrašo, jis pradeda verkti ir be saiko maigyti telefoną.

Aš su juo mėginau kalbėtis, jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad jis be jos gyvenimo neįsivaizduoja ir nenori. Kad tarp jų nieko negali būti, jis lyg ir supranta, kad ji niekada nepaliks šeimos, bet su savim nieko padaryti negali. Tai jau peraugo į priklausomybę nuo jos. Aš kankinuosi žiūrėdama į visą šitą košmarą, man gaila jo, gaila savęs.

Stengiuos laikyti save rankose, nepriekaištauti jam, bet ne visada tai pavyksta. Nežinau kaip man elgtis, ką daryt. Buvau pas skyrybų advokatą, nes rimtai buvau nusiteikusi skyrybom, tačiau kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad labai myliu savo vyrą. Kaip man elgtis? Gintarė

Žinoma, tam būtina, kad jis pripažintų savo problemą ir norėtų ją spręsti. Bėda gal ir yra tame, kad jis vargu, ar nori. Stiprus susižavėjimas kartais gali gerokai aptemdyti protą, tačiau net ir tokiais atvejais pagalba yra galima, jei pats žmogus to sąmoningai nori. „Išsimylėti“ ir atsistoti ant žemės dažnai labai nemalonus procesas, todėl žmonės linkę bėgti nuo realybės, kol bėgasi…

Šioje situacijoje tu gali tik pasiūlyti vyrui pasikonsultuoti su specialistu, ar tiesiog išmintingu žmogumi, o neprisiimti jo bėdų sau ir bandyti jas spręsti už jį.

Ir, žinoma, visų svarbiausi yra tavo pačios jausmai ir elgesys. Situacija siaubingai skaudina, tad iš pradžių kilo noras viską nutraukti, kai apsilankei pas advokatą dėl skyrybų. O kaip situaciją matai dabar, kai jau praėjo kažkiek laiko? Ar ji keičiasi? Kaip manai, ar tavo vyro poelgis nepaliks tokio gilaus rando, kad tolimesni santykiai tiesiog nebegalės tęstis?

(Kartais atrodo, kad galime atleisti, tačiau paslėptas apmaudas ir toliau nuodija santykius, kol jie visiškai apmiršta.) Kas turi įvykti, kad atleistum vyrui ir kada tam tikra riba jau bus peržengta negrįžtamai? Kaip manai, kodėl vis dar tebemyli tą žmogų, kuris tave išdavė ir skaudina iki šiol? Kaip jis pats mato jūsų tolimesnius santykius? Kas turėtų pasikeisti jūsų šeimoje, kad tokia situacija nebepasikartotų?

Visi šie klausimai, galbūt padės pamatyti situaciją labiau iš šono, gal kitu kampu ir užves ant kelio ieškant atsakymo į klausimą: „kaip elgtis toliau“.

Kokie gi patarimai? Tavęs nepažįstant iš tiesų sunku kažką pasiūlyti. Rašai, kad kuo toliau, tuo labiau supranti, kad savo vyrą labai myli. Jei tikrai turi tiek meilės savyje, kad gali ištverti jo “meilę” kitai moteriai, galima bandyti išlaukti, kol jis prablaivės, sugrįš į save, jei tik, žinoma, tai įvyks…

Garantijų nėra, nors ir yra tokia tikimybė. Galbūt verta patikėti tos moters pažadu, kad ji atsitrauks ir nebepils žibalo į ugnį, galų gale, pabijos dėl savo šeimos, jei, pavyzdžiui, sugalvotum kreiptis į tos moters vyrą… Jei ji nebepalaikys romantinio ryšio, ko gero, jo jausmai po truputėlį blės.

Žinai, pati rašau racionalius pasvarstymus ir tarsi nelabai tikiu tuo gražiu idealios žmonos paveikslu – begaline kantrybe, palaikymu ir supratimu. Visgi tai labiau panašu į mamos meilę paklydėliui sūnui, gelbėtojos, pasiruošusios viską ištverti ir ištraukti iš duobės savo gelbėjamąjį, tikėjimą ar psichoterapeutės atsidavimą savo sutrikusiam klientui, o ne į moters meilę vyrui.

Tai juk didelė išdavystė! O gal taip ir gali būti, gal net turėtų būti, kai santykius ištinka krizė? Ką pati apie tai manai? Jei iki galo būtum sąžininga su savimi pačia, kaip manai, kaip jausiesi, jei vyras išsipagiriojęs grįžtų pas tave? Ar nesijausi sumenkinta?

Man labai užstrigo tavo vyro frazė, kad jis ne tik negali, bet ir NENORI be jos gyventi. Kaip jautiesi tai girdėdama? Ar vis tiek išlieka stipri tavoji meilė jam?

Iš to, ką aprašai savo laiške, atrodo, kad ta moteris kažką jame labai giliai kabina, kažkokias jo vidines traumas ir dėl to jam taip „surezonuoja“. Tikrai atrodo, kad jis yra labai stipriai emociškai įsitraukęs į tą ryšį, net „įsikabinęs“. Jis elgiasi tarsi mažas vaikas, laukiantis pradingusios mamos – darosi neramus ir net verkia, kai ji neatsako į jo žinutes ir skambučius.

Toks įspūdis, kad jis šiuo metu visiškai regresavęs į vaiko būseną: viena mama davė verslui pinigų, kita mama rūpinasi jo emocine būsena ir šeimos išsaugojimu. O jis, matai, tiesiog “negali ir nenori kitaip gyventi”…

Manau, Gintare, jei tai būtų gili ir tikra meilė, vyras jaustųsi ramesnis, saugesnis. Dabar tai labiau panašu į apsėdimą, priklausomybę ir kankinantį santykį, kuris jame atveria kažkokį gilų liūdesį, skausmą. Galiu tik kelti hipotezes, su kuo tai yra susiję, galbūt jam trūko mamos, akivaizdu, kad yra likusių skausmingų žaizdų, iš santykių su jam reikšmingais kitais, ir, ko gero, tai yra iš ankstyvo laikmečio.

Ką gi tau dabar daryti? Jei tai pirmas atvejis per tuos 20 metų, gal tikrai nereikia skubėti skirtis, gal verta pagalvoti apie jūsų ryšį, kodėl jame atsirado ta spraga, į kurią ir įsiterpė ta moteris, ko jūsų santykiuose buvo per mažai ar buvo per daug. Juk kai poros santykiai yra pilnaverčiai ir harmoningi, neištikimybė tiesiog neaplanko. Galbūt verta pagyventi atskirai, kol viskas taip, nesiskaudinant ir kiekvieną dieną nematant to sutrikusio savo vyro vaizdo.

Bet kuriuo atveju nuspręsti teks pačiai, ir nepamiršk, kad tame sprendime neturėtumei prisiimti visos atsakomybės, o jei tavo vyras bus pasyvus ir linkęs ją permesti tau, tuomet verta gerai pagalvoti, ar verta toliau gyventi nelygiaverčiuos santykiuose. Juk vaikus jau du turi. Stiprybės tau ir išminties.

 

Šaltinis: 15min.lt

Kodėl nelaimingos poros neišdrįsta nutraukti santykių ir tąsosi metų metus

tied_coupleSveiki, ilgą laiką draugavom su vaikinu, pagaliau atėjo laikas apsispręsti – liekam kartu ar skirstomės, nes jis pradėjo trypčioti. Atsirasdavo įvairių draugų/-ių, užklasinių užsiėmimų ir t.t., buvo ir kitų moterų… Kai jis atsikraustė pas mane (aš gyvenu su tėvais), aš pasakiau, kad tai laikina, kad noriu gyventi atskirai, jis sutiko. O galiausiai pastebėjau, kad jam tai pradėjo patikti. Neseniai jis man tą ir pasakė, kad jam netrukdo mano tėvai, čia tik man visi trukdo. Vis dažniau vakarus jis leidžia pas tėvus kambary. Aš tapau irzlesnė, jautresnė (ne tik dėl to, bet kraunasi vis daugiau problemų, kurių jis nenori spręsti).

Pokalbiai su juo niekaip nesivysto. Jis nuolat kartoja, kad aš prisigalvoju, aš pavargau ir VĖL neturiu nuotaikos arba pasirenka TYLOS poziciją. Pradėjau ne juokais pykti…

Labai susipykom. Atrėžė, jog viskas man negerai, ir jeigu jis toks blogas, gali išsikraustyti. Na, ne konflikto aš norėjau. Bet kaip paspartinti jį kažką daryti dėl mūsų (turiu savo sūnų)? Kaip įtikinti jį, kad jis turėtų ieškotis geriau apmokamo darbo, o ne tenkintis mažais uždarbiais ir t.t.?

Pamačiau, kad jis labai nebrandus. Viską daro tarsi norėdamas mane išprovokuoti. Į visus mano pokalbius atsako tyla arba juokeliais. Nenoriu konfliktuoti. Noriu kažką daryti, noriu, kad ir jis parodytų savo pastangas, o ne patogiai gyventų mano tėvų namuose. Išsiskirti visada spėsiu, noriu dar kažką padaryti prieš išsilakstant. Marta

Sveika, Marta. Taigi, tau nepatinka tai, kas vyksta jūsų santykiuose, tuo tarpu tavo draugui nieko nesinori keisti ir tinka taip, kaip yra. Nemažai porų, kurios atsiduria panašioje situacijoje, pragyvena kartu ilgus metus, kartais net visą gyvenimą, taip ir neišdrįsdami nutraukti nesveikų santykių.

Rašai, kad tavo draugas labai nebrandus, tikrai, būtent taip ir yra. Ar tu, Marta, ruošiesi jį subrandinti, pakeisti? Pagalvok, jei tave jau dabar erzina vaikino savybės ir pasirinkimai – menkos ambicijos, gynybiškumas, dėmesio trūkumas emocinei jūsų santykių kokybei, menkas rūpestis materialine šeimos gerove – kaip jausiesi pragyvenusi kartu dar metus, tris, penkis, dešimt?

Pasakymas: „jei aš toks jau blogas, galiu išsikraustyti“, neatveria jokios galimybės, jokios diskusijos, veikiau jas visas uždaro. Tai tarsi ultimatumas, pozicija: „arba priimk mane tokį arba skirkimės, o aš nusiplaunu rankas ir apskritai – aš nieko nei matyt, nei girdėt nenoriu“. Kaip rusai sako: „maja chata s kraju“ („mano namas šone“), tik visgi labai įžūloka, kai tu dar ir gyveni toj pačioj „chatoj“…

Suprantama, kad tau labai pikta, labai labai pikta. Ir ne tik dėl to, kad žmogus nusišalina, bet ir dėl to, kad verčia tave jaustis įsiutusia reiklia kale.
Ir ką gi tu čia gali padaryti? Įtikinti jį? Kuo? Juk nebandysi žmogaus priversti daryti kažko, ko jis pats nenori. Motyvacija turi būti vidinė, o ne išorinė, ji turėtų kilti iš paties žmogaus, antraip ji nėra veiksminga. Jeigu tavo vaikinas nenori ir net nebando kalbėtis, jei jam nėra svarbu tai, kas svarbu tau, jis vargu ar pasikeis vien todėl, kad tai rūpi tau.

Iš to, ką papasakojai savo laiške, atrodo, kad šiam vaikinui reikia tėvų pakaitalų, o ne merginos. Dabar jis turi tėtį ir net dvi mamas šalia – tave ir tavo mamą. Jis gyvena kaip paauglys, kuriam nereikia rūpintis šeima, daryti sprendimų ir prisiimti atsakomybės. Jis gali mėgautis naujais įspūdžiais, „išbandyti“ save ir, kaip sakoma, volioti durnių.

Kitas, dar svarbesnis dalykas tavo atveju – tai atsakomybės už savo pačios laimę priskyrimas kažkam kitam. Juk dabar raktą į savo gerą savijautą tu perduodi į draugo rankas. Jei jis nepasikeis, tu ir liksi nelaiminga. Jei jis nesielgs taip, kaip norėtum, tave tai erzins ir su kiekviena diena jausi dar didesnį kartėlį ir apmaudą, kol galų gale tapsi ta bjauria nepatenkinta boba, amžinai surūgusia ir depresiška.

Suprantu, kad nori padėti savo vaikinui tapti sėkmingesniu, atsakingesniu žmogumi, tačiau, ar nepagalvojai, kad galbūt jis pats to visiškai nenori? Gal yra priešingai– jam kaip tik patinka toks gyvenimo būdas, kai jis gali plaukti pasroviui ir patogiai sau gyventi.

Čia iškyla esminis klausimas, vertybių suderinamumo klausimas – ar tikrai nori būti su žmogumi, kuris vertina gyvenime priešingus dalykus nei tu pati? Ir dar vienas pats svarbiausias klausimas – kodėl nori perdarinėti kitą žmogų vietoje to, kad tiesiog pasirinktum tokį vyrą, su kuriuo tos vertybės derėtų?

Gal yra kažkokių priežasčių, kurios trukdo tau pačiai tvarkytis savo gyvenime taip, kaip nori tu pati? Nepasitikėjimas, vienatvės baimė, tavo pačios neatsiskyrimas nuo tėvų?

Žinau, kad priimti svarbius, santykius lemiančius sprendimus nėra lengva, tačiau tik tuomet, kai patys prisiimame tą atsakomybę, pagaliau įgauname galimybę kontroliuoti tai, kas vyksta mūsų pačių gyvenime, o kartu ir santykiuose.

Taigi, gerai pagalvok, ar gali viena kažką pakeisti santykiuose, jei kitas žmogus nieko nenori daryti, nededa jokių pastangų tave suprasti, o tik nuleidžia juokais ar tylomis tavo prašymus? Ir kiek dar esi pasiruošusi laukti? Kol atsiras dar viena mama? Ne, greičiausiai ji neatsiras, bet gali atsirasti moteris, kuri ir elgsis kaip moteris – išdidžiai, žavingai, savarankiškai, dėl kurios galbūt jis norės stengtis.

Tikiuosi šie klausimai padės tau plačiau pamatyti savo situaciją ir priimti sprendimus, kurie padės tau jaustis laiminga moterimi. Sėkmės!

Šaltinis: 15min.lt

Turiu man ramybės neduodantį klausimą. AR PALIKTI VAIKINĄ?

Atsakymas į skaitytojos klausimą psichika.eu portale. Originalas čia.

Poros santykiaiKlausimas: Sveiki, turiu man ramybės neduodantį klausimą; AR PALIKTI VAIKINĄ, su kuriuo draugaujame ilgiau nei 4 metus? Jis puikus vyras: rūpestingas, ištikimas, atlaidus, protingas, komunikabilus, tačiau niekad nebuvo man patrauklus, o ypač dabar (jau daugiau nei pusmetį jis manęs visai nebetraukia). Visą laiką stengiausi to nepastebėti, o jo puikus humoro jausmas ir malonus bendravimas šį trūkūmą kompensavo. Taip pat mane erzina jo tingėjimas dirbti ir be gėdos jausmo leisti moteriai už jį sumokėti kavinėje ar parduotuvėje. Nepaisant šių dalykų, aš prie jo smarkiai prisirišau. Jis vienintelis žmogus, su kuriuo galiu jaustis savimi, galiu kalbėtis betkokia tema, išsipasakoti ir likti suprasta. Jis man – geriausias draugas, kurio nenoriu įskaudinti, tačiau atsakyti į jo jausmus man darosi vis sunkiau. Žinau, kad jis mane labai myli, ir su kiekviena diena vis labiau, tačiau man nebemalonus jo dėmesys ir prisilietimai. Norėčiau likti jo drauge, bet manau, kad jam tai būtų per sunku, o ir pati bijau likti vieniša – bijau, kad taip ir neatsiras kitas žmogus, kuris užpildys tuštumą širdyje… Bijau, kad galiu po kurio laiko suprasti padariusi klaidą palikdama mane taip nuoširdžiai mylintį žmogų. Šiuo metu susilaukiu dėmesio ir iš kitų vaikinų, bet stengiuosi į tai nereaguoti, kad ir kaip norėčiau. Jau dabar jaučiuosi neištikima, nors fiziškai jo nesu išdavusi. Prašau, padėkite priimti teisingą sprendimą.

Loreta (vardas pakeistas)

Continue Reading →

Skirtis ar tuoktis?

to marry or notSveiki. Su savo draugu susipažinome prieš 6 metus – kartu studijavome universitete. Įsimylėjome ir neužilgo apsigyvenome drauge. Dabar, nors mes jau esam pakankamai subrendę kaip pora ir daug laiko prabuvę kartu, mūsų ryšys yra keistai įstrigęs tarp sprendimo arba tuoktis, arba kiekvienam pasukti savais keliais. Staiga, po tiek metų, pasidarė nebeaišku, kodėl mes esam kartu, pradėjo lįsti įvairios smulkmenos, kurias anksčiau sugebėdavome išspręsti, o dabar iš karto kyla siaubingi konfliktai. Atrodo, kad abu esame užjautrėję iki negalėjimo ir beprotybės. Maniau, ilgainiui viskas atsistos į savas vietas, charakteriai apsišlifuos, ir mes smagiai atšoksime savo vestuves, bet dabar viskas atrodo beviltiškai, tarsi pagrindas būtų išslydęs iš po kojų.Patarkite, ką daryti: ar numoti į ranka į tiek laiko kurtus santykius ir bandyti kurtis atskirus gyvenimus, ar įmanomi kažkokie būdai ištrūkti iš viso šito nesibaigiančio pykčių maratono? Ačiū už skirtą dėmesį. Augustė

Sveika, Auguste. Ačiū, kad kreipiatės. Visiškai suprantama, kad labai norisi, jog viskas eitųsi sklandžiai ir ilgas jūsų gyvenimas kartu su draugu būtų apvainikuotas vestuvėmis, visgi akivaizdu, jog šiuo metu jūs nesate pasiruošę santuokai. Iš kitos pusės, numoti ranka į tiek metų kurtus santykius ir pasukti savais keliais būtų perdėm radikalu ir kategoriška. Tokių svarbių sprendimų kaip šis nevertėtų priimti iš pykčio pozicijos. Išsiskirti visada spėsite. Continue Reading →