neištikimybė

Žmona galvojo, jam 40-mečio krizė, bet paaiškėjo, kad kita moteris

NeistikimybeLaba diena, ilgai brendo mano galvoje mintis parašyti jums laišką ir prašyti patarimo, ką daryti mano susiklosčiusioje situacijoje. Mes su vyru gyvenam santuokoje jau 20 metų, turim 2 vaikus. Šiais metais jam suėjo 40 metų, po ko gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, pasikeitė vyro elgesys, santykiai šeimoje ir su vaikais. Atsisakė bendravimo su draugais, pasinėrė į savo pasaulį, nustojo bendrauti. Aš galvojau, kad 40-ies metų krizė, bet pasirodė, jog priežastis visai kita – kita moteris.

Visai atsitiktinai vyro telefone pamačiau susirašinėjimą su kita moterim. Jų pažintis trunka jau 4 mėnesius, iš pradžių tai buvo tik sms žinutės, vėliau tai peraugo į artimesniu santykius su ta moterim.

Ji vyresnė už mano vyrą 9 metais, pasiturinti, savim pasitikinti moteris, turi nuostabų vyrą, sūnų, nuosavą verslą. Visai nesenai sužinojau, kad ji investavo nemažą pinigų sumą į mano vyro verslą, na, tiesiog nupirko jam verslą. Iš kur aš viską žinau, o gi atsitiko taip, kad vyras šokinėdamas tarp dviejų ugnių neišlaikė įtampos ir pasinėrė į alkoholį.

Būdamas neblaivus man viską išdėstė, išsipasakojo, kad jis jai skolingas didelę pinigų sumą, kad jis pririštas prie jos ne tik jausmais, bet ir finansiniais įsipareigojimais. Viską sužinojusi aš susisiekiau su ja ir susitikau.

Kadangi mes, kaip bebūtų, esame šeima, ir dėl vyro neapgalvotų sprendimų, kuriuos jis darė man už nugaros, imti ant savęs atsakomybės aš nenorėjau, tad nusprendžiau apie tai pasikalbėti su vyro meiluže, kad mano vaikų ir manęs tai neturi niekaip liesti.

Mes susitikom, pabendravom, apkalbėjom man rūpimus klausimus, ji man pasakė, kad iš mano vyro ji nieko nenori, ir slaptas bendravimas tarp jų bus baigtas, bus tik darbiniai klausimai. Kad jai iš mano vyro nieko nereikia aš tikiu, bet jis į šitą moterį įsimylėjęs, su telefonu gulasi miegot, su telefonu keliasi, rašo jai žinutes, skambina po 15 kartų per dieną, pasidarė neramus, jei ji neatrašo, jis pradeda verkti ir be saiko maigyti telefoną.

Aš su juo mėginau kalbėtis, jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad jis be jos gyvenimo neįsivaizduoja ir nenori. Kad tarp jų nieko negali būti, jis lyg ir supranta, kad ji niekada nepaliks šeimos, bet su savim nieko padaryti negali. Tai jau peraugo į priklausomybę nuo jos. Aš kankinuosi žiūrėdama į visą šitą košmarą, man gaila jo, gaila savęs.

Stengiuos laikyti save rankose, nepriekaištauti jam, bet ne visada tai pavyksta. Nežinau kaip man elgtis, ką daryt. Buvau pas skyrybų advokatą, nes rimtai buvau nusiteikusi skyrybom, tačiau kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad labai myliu savo vyrą. Kaip man elgtis? Gintarė

Žinoma, tam būtina, kad jis pripažintų savo problemą ir norėtų ją spręsti. Bėda gal ir yra tame, kad jis vargu, ar nori. Stiprus susižavėjimas kartais gali gerokai aptemdyti protą, tačiau net ir tokiais atvejais pagalba yra galima, jei pats žmogus to sąmoningai nori. „Išsimylėti“ ir atsistoti ant žemės dažnai labai nemalonus procesas, todėl žmonės linkę bėgti nuo realybės, kol bėgasi…

Šioje situacijoje tu gali tik pasiūlyti vyrui pasikonsultuoti su specialistu, ar tiesiog išmintingu žmogumi, o neprisiimti jo bėdų sau ir bandyti jas spręsti už jį.

Ir, žinoma, visų svarbiausi yra tavo pačios jausmai ir elgesys. Situacija siaubingai skaudina, tad iš pradžių kilo noras viską nutraukti, kai apsilankei pas advokatą dėl skyrybų. O kaip situaciją matai dabar, kai jau praėjo kažkiek laiko? Ar ji keičiasi? Kaip manai, ar tavo vyro poelgis nepaliks tokio gilaus rando, kad tolimesni santykiai tiesiog nebegalės tęstis?

(Kartais atrodo, kad galime atleisti, tačiau paslėptas apmaudas ir toliau nuodija santykius, kol jie visiškai apmiršta.) Kas turi įvykti, kad atleistum vyrui ir kada tam tikra riba jau bus peržengta negrįžtamai? Kaip manai, kodėl vis dar tebemyli tą žmogų, kuris tave išdavė ir skaudina iki šiol? Kaip jis pats mato jūsų tolimesnius santykius? Kas turėtų pasikeisti jūsų šeimoje, kad tokia situacija nebepasikartotų?

Visi šie klausimai, galbūt padės pamatyti situaciją labiau iš šono, gal kitu kampu ir užves ant kelio ieškant atsakymo į klausimą: „kaip elgtis toliau“.

Kokie gi patarimai? Tavęs nepažįstant iš tiesų sunku kažką pasiūlyti. Rašai, kad kuo toliau, tuo labiau supranti, kad savo vyrą labai myli. Jei tikrai turi tiek meilės savyje, kad gali ištverti jo “meilę” kitai moteriai, galima bandyti išlaukti, kol jis prablaivės, sugrįš į save, jei tik, žinoma, tai įvyks…

Garantijų nėra, nors ir yra tokia tikimybė. Galbūt verta patikėti tos moters pažadu, kad ji atsitrauks ir nebepils žibalo į ugnį, galų gale, pabijos dėl savo šeimos, jei, pavyzdžiui, sugalvotum kreiptis į tos moters vyrą… Jei ji nebepalaikys romantinio ryšio, ko gero, jo jausmai po truputėlį blės.

Žinai, pati rašau racionalius pasvarstymus ir tarsi nelabai tikiu tuo gražiu idealios žmonos paveikslu – begaline kantrybe, palaikymu ir supratimu. Visgi tai labiau panašu į mamos meilę paklydėliui sūnui, gelbėtojos, pasiruošusios viską ištverti ir ištraukti iš duobės savo gelbėjamąjį, tikėjimą ar psichoterapeutės atsidavimą savo sutrikusiam klientui, o ne į moters meilę vyrui.

Tai juk didelė išdavystė! O gal taip ir gali būti, gal net turėtų būti, kai santykius ištinka krizė? Ką pati apie tai manai? Jei iki galo būtum sąžininga su savimi pačia, kaip manai, kaip jausiesi, jei vyras išsipagiriojęs grįžtų pas tave? Ar nesijausi sumenkinta?

Man labai užstrigo tavo vyro frazė, kad jis ne tik negali, bet ir NENORI be jos gyventi. Kaip jautiesi tai girdėdama? Ar vis tiek išlieka stipri tavoji meilė jam?

Iš to, ką aprašai savo laiške, atrodo, kad ta moteris kažką jame labai giliai kabina, kažkokias jo vidines traumas ir dėl to jam taip „surezonuoja“. Tikrai atrodo, kad jis yra labai stipriai emociškai įsitraukęs į tą ryšį, net „įsikabinęs“. Jis elgiasi tarsi mažas vaikas, laukiantis pradingusios mamos – darosi neramus ir net verkia, kai ji neatsako į jo žinutes ir skambučius.

Toks įspūdis, kad jis šiuo metu visiškai regresavęs į vaiko būseną: viena mama davė verslui pinigų, kita mama rūpinasi jo emocine būsena ir šeimos išsaugojimu. O jis, matai, tiesiog “negali ir nenori kitaip gyventi”…

Manau, Gintare, jei tai būtų gili ir tikra meilė, vyras jaustųsi ramesnis, saugesnis. Dabar tai labiau panašu į apsėdimą, priklausomybę ir kankinantį santykį, kuris jame atveria kažkokį gilų liūdesį, skausmą. Galiu tik kelti hipotezes, su kuo tai yra susiję, galbūt jam trūko mamos, akivaizdu, kad yra likusių skausmingų žaizdų, iš santykių su jam reikšmingais kitais, ir, ko gero, tai yra iš ankstyvo laikmečio.

Ką gi tau dabar daryti? Jei tai pirmas atvejis per tuos 20 metų, gal tikrai nereikia skubėti skirtis, gal verta pagalvoti apie jūsų ryšį, kodėl jame atsirado ta spraga, į kurią ir įsiterpė ta moteris, ko jūsų santykiuose buvo per mažai ar buvo per daug. Juk kai poros santykiai yra pilnaverčiai ir harmoningi, neištikimybė tiesiog neaplanko. Galbūt verta pagyventi atskirai, kol viskas taip, nesiskaudinant ir kiekvieną dieną nematant to sutrikusio savo vyro vaizdo.

Bet kuriuo atveju nuspręsti teks pačiai, ir nepamiršk, kad tame sprendime neturėtumei prisiimti visos atsakomybės, o jei tavo vyras bus pasyvus ir linkęs ją permesti tau, tuomet verta gerai pagalvoti, ar verta toliau gyventi nelygiaverčiuos santykiuose. Juk vaikus jau du turi. Stiprybės tau ir išminties.

 

Šaltinis: 15min.lt

Neištikimybė – daugialypis reiškinys

Neistikimas vyras kalba telefonu

Foto: © Simon Marcus/Corbis

Sklando nemažai mitų apie neištikimybę. Dažniausias jų: „Jei vyras eina pas kitą, vadinasi bloga žmona“ arba „Jei žmona yra neištikima, reiškia vyras niekam tikęs“. Nemaža dalis žmonių pamano: „nieko čia keista, kad jis nuėjo pas kitą, juk Aneta tikra furija!“. O gal yra visiškai atvirkščiai: būtent neištikimas partneris ir padaro santuoką nevykusią? Gal vyras ar žmona tampa neištikimi ne todėl, kad jie kažko negauna, o kad patys nepakankamai duoda ir atsiduoda kitam, nesugeba mylėti?

Tiesa ko gero yra kažkur viduryje. Santykiuose visada dalyvauja dvi pusės, todėl ar santuoka taps kūryba ar griūtimi, priklauso nuo jų abiejų: ar jie žvelgia vienas į kitą kaip į gražų kūrinį, ar priešą, ar jie puoselėja savo meilę, ją tausoja ir rūpinasi, ar ją apleidžia.

Taigi, kokios gi yra neištikimybės priežastys?

Neištikimybė – labai daugialypis reiškinys. Jos priežastys gali būti įvairios. Neištikimybę skatina skirtingo lygmens dalykai. Pirmiausia tai poros tarpusavio bendravime iškylančios problemos, pavyzdžiui, ji gali atsirasti, kai vienam partneriui iš kito stinga kažkokių svarbių dalykų (visai nebūtinai jie susiję su seksualiniu bendravimu), pavyzdžiui, trūksta dėmesio, artumo, šilumos, pripažinimo, meilės ir pradedama viso to ieškoti už poros ribų. Tą atsiradusį tarpą, plyšį bandoma užpildyti kažkuo trečiu, nauju, ir visi lūkesčiai perkeliami į jį. Tarkime, tipinė situacija: moteris augina vaikus, vyras uždirba pinigus. Vyras vis ilgiau užtrunka darbe, turi daug veiklos, moteris jaučiais palikta, vieniša, apleista. Ji bando pasidalinti savo jausmais ir lūkesčiais, tačiau vyras juos ignoruoja. Ilgainiui moteriai kyla apmaudas, liūdesys, jie tolsta. Vaikams kiek paaugus, ji pradeda ieškoti užsiėmimo ir sutinka bendramintį – užsimezga rimtas ir aistringas romanas.

Tokia neištikimybė kyla iš gilesnio bendravimo poreikio, kuomet žmogus ilgisi, trokšta šilumos, švelnumo, atsidavimo, kurių negauna iš savo antros pusės. Ji paprastai yra natūrali ilgalaikio artumo bado ir vienišumo jausmo seka, nes prieš išdavystę emociniame poros gyvenime seniai būna prarastas saugumas, pasitikėjimas ar net pagarba, atsiranda nepakantumas, abejingumas kitam. Būtent tą atsiradusią emocinę tuštumą ir užpildo meilužė ar meilužis.

Neištikimybė gali būti iš keršto, pykčio, nusivylimo. Žmogus jaučiasi atstumiamas, įžeidinėjamas, žeminamas ir bando “nubausti” savo partnerį, nueidamas į šoną – emociškai apleista ir nevertinama savo partnerio moteris nori įskaudinti savo skriaudėją-vyrą ir pasiduoda vienadieniui seksualiniam nuotykiui. Taip pat užmegztas romanas gali būti atsakas į partnerio neištikimybę, tokiu būdu tikintis atstatyti teisybę, savo galią, svorį santykyje. Kita galimybė – neištikimybė kyla dėl stipraus jausmo savo partneriui stokos, nuobodulio savo santuokoje/santykiuose, tarkime, jis ar ji jaučia savo antrai pusei tik draugiškus, šiltus jausmus, bet ne meilę. Pavyzdžiui, moteris sako: “Man su juo taip jauku, ramu, gera, jis man kaip brolis/draugas/tėtis”. O kartais gyvenama kartu, nes taip patogu ar iš įpratimo, arba dėl socialinio/ekonominio saugumo, norint išlaikyti statusą, gerą fasadą, pavyzdžiui, sėkmingai ištekėjusios ir susitvarkiusios gerbūvį moters, tvarkingo, padoraus, “dvasingo” vadovo, teisėjo, politiko.

Visgi dažniausios neištikimybės priežastys yra atskiro asmens vidinės problemos: nepilnavertiškumo jausmas ir emocinė nebranda, neurotinis poreikis pasitikrinti savo gebėjimą gundyti arba seksualinį pajėgumą. Tokiu būdu bandoma pasikelti savivertę, pasijusti “tikru” vyru ar “tikra” moterimi. Taigi, žmogų kankina menka savivertė, abejonės savo patrauklumu, vidinė tuštuma ir jis bando apgauti save patvirtinimais iš išorės: “manęs nori, reiškia viskas gerai, esu geidžiams, patrauklus, vertingas”. Kraštutinis to pavyzdys – donžuanai. Šie žmonės yra stipriai emociškai sužeisti, emocine prasme labai vaikiški, infantilūs žmonės, vaikystėje patyrę skaudžias traumas: neretai jie jaučiasi išnaudoti, emociškai išprievartauti, pažeminti, negavę tikros meilės ir šilumos iš savo tėvų. Moterys jiems tarsi raminamieji vaistai nuo didžiulio vidinio nepasitikėjimo ir nerimo. Iš tikrųjų donžuanai keršija visoms moterims, sukeldami joms panašius jausmus, kuriuos jie patyrė iš savo motinos (pirmosios moters jų gyvenime): apmaudą, išnaudojimą, jų nematymą, negirdėjimą. Dar gilesne prasme – tai motinos ilgesys, paieška, troškimas didžiosios meilės, besąlyginės ir vienintelės. Į kiekvieną naujai sutiktą merginą donžuanas bent dešimtadaliu sekundės žvelgia kaip į tą vienintelę ir tikrąją moterį, bet vis nusivilia, nes nei viena negali atstoti tos tobulybės, kuri vaikui yra jo mama.

Paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje vis dar ieškome savęs, norime pažinti, išbandyti, tarsi mokomės meilės, tad turėti daug tokių „meilių“ visiškai natūralu. Tuo tarpu suaugęs žmogus, ieškantis naujų potyrių, aistrų, neįprastų santykių, užmezgantis daugybę ryšių, dažniausiai yra įstrigęs tame ankstyvame amžiuje. Blaškymasis paprastai rodo emociškai nebrandžią, nestabilią, nepastovią asmenybę, turinčių gilių emocinių problemų. Įvairiais santykiais toks žmogus bando numalšinti savo nuolatinį ir niekad nepasotinamą norą būti vertinamam, suprastam, nuramintam, paguostam bei valdyti ir kontroliuoti kitus. Daugiapartnerystė taip pat gali kilti ir iš baimės susisieti su vienu partneriu, tarsi „ištirpti“ jame, prarasti savo individualumą, priklausyti nuo kito ir jam įsipareigoti. Tokiu atveju santykis suvokiamas kaip priklausomybė bei savo asmenybės praradimas, susiliejimas. Šis požiūris taipogi susiformuoja esant gilioms emocinėms traumoms, paprastai tada, kai vaikas nebuvo gerbiamas kaip atskira asmenybė, turinti savų poreikių, jis jautėsi „niekas“ arba tik objektas tėvų poreikiams tenkinti. Vėliau jis bijo ir vengia artimų bei gilių tarpasmeninių santykių.

Taigi daug partnerių ir/ar greita jų kaita neretai slepia didelį jausmų infantilumą bei stiprų emocinį pažeidžiamumą bei trapumą, kurie ir verčia ieškoti taip trūkstamo vyriškumo/moteriškumo, pasitikėjimo savimi bei savęs priėmimo per santykius su vis kitu partneriu.

Šaltinis: psichika.eu

Meilė: sveikas ir patologinis pavydas

Pavydas santykiuosePer visą savo santykių istoriją ko gero esame bent kartą nejaukiai pasijutę, kai mylimojo dėmesys nukrypo į žavingą pašnekovą (-ę) arba suabejojome, ar tikrai mylimasis išskiria mus iš visų kitų. Tai visiškai natūralu, juk mums brangus mylimasis, tad norime būti jam svarbiausiais. Kartais pavydo jausmu net “pasitikriname” savo arba partnerio meilę: pastebėję, kad nusiminėme, kai jo žvilgsnis nukrypo kažkur kitur, suprantame, kaip stipriai jis mums rūpi, o mylimojo klausimai, kur taip ilgai užtrukome, maloniai paglosto savimeilę, kad tikrai esame jam svarbūs. Neįkyrus pavydas patvirtina meilę partneriui ir gali net sustiprint poros ryšį, nes priverčia labiau stengtis dėl kito bei nepasiduoti santykių rutinai.

Taigi, kai mylime, nesame abejingi, kam mylimas žmogus skiria savo dėmesį, ir kartais pavyduliaujame, tačiau reiktų skirti „sveiką“ pavydą, kuris tik pakursto meilės ugnį, ir liguistą pavydą, kuris gesina meilę ir griauna santykius. Toks pavydas perauga į panišką baimę ir agresiją partnerio atžvilgiu bei tampa tikra kančia ir pragaru abiems. Nevaldomas pavydas, griaunantis poros gyvenimą, kartais tampa manija, obsesija. Įtarimai ir įsikalbėti įkalčiai neduoda ramybės nei pačiam pavyduliautojui, nei jo aukai. Iškreipta liguistai pavyduliaujančio žmogaus vaizduotė sugeba sukurti neįtikėtinas istorijas, visur rasti įkalčius ir savo įtarinėjimų patvirtinimus. Tokiam žmogui visur vaidenasi neištikimybė, apgaulė, kiekvienas kitas vyras/moteris atrodo kaip potencialus meilužis.

Kas gi maitina pavyduolio pavydą? Ar įmanoma jo išvengti? Deja. Partnerio elgesys čia dažniausiai niekuo dėtas, o įtarimai neturi jokio realaus pagrindo. Pavydo priežastys slypi pačiame pavyduliaujančiame žmoguje.

Pavydas paprastai kyla iš gilaus nesaugumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi. Liguistai pavyduliaujantis žmogus yra žemos savivertės, labai lengvai pažeidžiamas, nuolat jaučiasi nesaugus ir bijo būti paliktas.

Pavydūs žmonės yra patyrę skausmingą vaikystę, persmelktą tėvų dėmesio trūkumo ir/ar baimės juos prarasti. Jie nejautė savo išskirtinumo jų gyvenime, dažnai jautėsi nemylimi, atstumti, atskirti, tad atsiranda labai palanki dirva formuotis pavydui. Labiau už viską pasaulyje tampa baisu būti paliktam, nes vaikui gyvybiškai reikia tėvų. Toks vaikas negali suaugti ir užsifiksuoja savo vaikiškoje baimėje. Vėliau sukūrus kitus santykius, jį vėl užvaldo ta pati baimė, nes giliai viduje jis jaučiasi nevertas meilės, neįdomus, jis nepasitiki savimi, abejoja savo asmenybės vertingumu ir patrauklumu. Taigi viduje kyla nuolatinės abejonės dėl santykio, nes manoma, kad išrinktasis gali pamilti kitą, vertesnį, geresnį žmogų.

Tuo tarpu emociškai brandus žmogus mylėdamas ir žinodamas, kad yra mylimas, paprastai jaučiasi ramus ir lengviau toleruoja nerimą, kai horizonte atsiranda kažkas trečias – tarkime, buvęs ar naujas gerbėjas (-a). Jis nėra taip lengvai išmušamas iš vėžių ir jaučiasi esąs stipresnis už savo “varžovą”, nes žino, kad yra mylimas, o ir pats myli savo partnerį.

Pavyduolis, jausdamasis nesaugus, seka kiekvieną partnerio žvilgsnį, pokalbį, neleidžia jam turėti kitų emocinių ryšių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Jis partnerį pasąmoningai suvokia kaip motiną/tėvą, todėl kaip kad vaikai pavydi mamos dėmesio kitiems, nes dar yra visiškai nuo jos priklausomi, taip ir pavyduolis, pajutęs, kad jo išrinktasis rodo dėmesį kažkam kitam, jaučiais nustumtas į šalį, paliktas, nereikalingas. Pavyduolis negeba dalintis partnerio dėmesio su kitais. Jis kaip mažas vaikas, įsikabinęs į mamos sijoną, nepaleidžia jos nei per žingsnį. Taipogi neretai jis apriboja ir savo gyvenimą, bijo įsitraukti į naujas veiklas, prisiimti daugiau darbų, nes baiminasi, kad dėl to negalės nuolat stebėti savo partnerio.

Šis gilus nepasitikėjimas savimi, savo vyriškumu/moteriškumu verčia visur ir visada kontroliuoti savo partnerį, o kartais net primesti kitam tironišką savo valdžią, apriboti jo ar jos laisvę. Kilus įtarimams, kad partneris nesielgia taip, kaip reikalaujama, pavyduolis jaučia siaubingą įsiūtį, kuris ima reikštis kaip jo žeminimas, šaipymasis, niekinimas, kankinimas. Įtariamasis galų gale virta persekiotojo auka.

Pavyduolis labai trokšta būti mylimas, bet dažnai nesugeba mylėti pats. Juk mylime ne savindamiesi kitą, o gerbdami jo erdvę, stengdamiesi, kad mylimas žmogus jaustųsi laimingas su mumis. Kai mylime, gerbiame ir pasitikime savo partneriu. Mylėdami nenorime skaudinti ar kankinti. Tuo tarpu pavyduliautojas nepasitiki savo partneriu, nes nepasitiki pats savimi.

Partneris neretai pavargsta nuolat sekti save, kad tik nesupykdytų savo pavydaus išrinktojo, nuolat teisintis, muštis į krūtinę, kad tikrai taip nėra, kaip jis galvoja, įrodinėti, kaip stipriai ir beprotiškai jį myli, kol galų gale tikrai jo meilė išblėsta, jis nebegali jaustis savimi ir dūsta tokiame santykyje. Beje, kraštutiniais pavyduliavimo atvejais, įtikinti pavyduolį, kad jis klysta, beviltiškas reikalas: jokie racionalūs argumentai čia nepadeda, jis vis tiek įtarinės toliau, ieškos įkalčių ir, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau juos ras. Tokiu atveju geriausia neeikvoti bereikalingos energijos ir laiko bei nutraukti destruktyvius santykius, nes galima ne juokais susirgti ir pačiam. Žinoma, visada lieka viltis, kad pavyduolis, bijodamas netekti santykių, prisiims atsakomybę už savo pavydą, kreipsis psichoterapijos ir pradės ilgą darbą su savimi.