porų santykiai

Atsakymas į klausima: Internetinės pažintys ir bendravimas per atstumą

Sveiki. Mano istorija nė kiek nesiskiria nuo kitų moterų. Apie 7 metus esu išsiskyrusi, turiu 11 metų sūnų. Gyvenu, atrodo, tikrai gerai, turiu gerą išsilavinimą, kelis darbus. Sūnų, save, butą, automobilį ir viską išlaikau pati. Po skyrybų vyrų neieškojau.

Buvo keletą pažinčių, bet iki rimtų santykių neprivedė. Prieš gerus metus internetu (kur tikrai nesitikėjau ir niekada netikėjau internetinėmis pažintimis, kurios baigtųsi rimtais santykiais) susipažinau su nuostabiu vyru. Jis gyvena kitame mieste, mus skiria nedaug kilometrų. Jis pirmas vyras po skyrybų, kuris susipažino su mano sūnumi.

Esmė kur: jis labai geros širdies žmogus, kultūringas, gražus vyras, taip pat gyvenime praėjęs sunkių dalykų, bet dabar jo finansinė padėtis neleidžia, kad mes atsikraustytume į jo miestą. O aš ir pati nenorėčiau mesti savo darbų ir pradėti viską nuo 0, tuo labiau, kad mano antroji pusė nėra finansiškai stabilus. Dažnai važiuoja į užsienį, bet niekaip, bent jau per tuos metus, neišsipildo jo verslo sumanymai.

Aplanko grįžęs, kai tik gali. Ne daug ir ne dažnai. Aš tik viena suvokiu, kad mes jam labai rūpime, jis nori būti kartu su mumis, atveža mums dovanų, užsiima su mano vaiku, bet yra bet. Man reikia daugiau, kad jis ilgiau apsigyventų pas mus, bet aš suprantu ir žinau, kad jis turi reikalų savo mieste. Iš vienos pusės aš norėčiau viską mesti ir gal vėl būti viena, bet iš kitos pusės noriu dar laukti, gal kas gausis, gal jam pasiseks.

Jis nėra melagis, aš žmones gerai pažįstu ir matau. Tik susidarė nuomonė, kad jis tikrai nori visko, visko kartu su mumis, bet lyg užtvenkta kažkas, neprasiveržia. Aš žinau, kad moteris turi būti laiminga pati, nereikia laukti vyro, kad jis jus padarytų laiminga. Bet, kaip ir daugeliui, jau noriu šeimos, dar vieno vaiko, noriu bendros veiklos.

Sunku atsisakyti šio žmogaus, nes mes vienas kitą labai gerai jaučiame, suprantame iš pusės žodžio, jis sako, kad jo taip niekas nėra mylėjęs, o aš nesu jautusi tiek daug dėmesio, tikro dėmesio. Ką man daryti? Gyventi taip ir toliau ir džiaugtis tokiu gyvenimu, kurį turiu? Ačiū vien už tai, jei perskaitysite. Ernesta

Laba diena, Ernesta, ačiū kad parašėte. Kaip ir natūrali seka: iš draugystės pereiti į dar glaudesnį artumą, bendrą veiklą, gyvenimą kartu ar šeimą. Jūs teisi, santykiai per atstumą nėra pati geriausia alternatyva, ypač kai kyla klausimas, ar judėti santykiuose pirmyn, ar keisti kažką iš esmės, gal net išsiskirti.

Sėkmingiems poros santykiams reikia keleto esminių dalykų: emocinio ryšio, seksualinės traukos bei vertybių suderinamumo. Tai, ką aprašėte savo laiške, atrodo beveik tinkama, tačiau yra tas „beveik“. Tai nereiškia, kad dalykai negali pasikeisti ir kad nepasikeis, tačiau svarbu aiškiai juos matyti.

Kaip suprantu, labiausiai jus neramina tai, jog draugas negali aprūpinti jūsų naujame mieste, o to, ką jau susikūrėte savajame, mesti nesinori. Tai – visiškai racionalu ir suprantama.

Prie jūsų dilemos dar prisideda ir tai, kad draugo planai ir verslo projektai kažkiek prasilenkia su realybe: bent jau kol kas jam nesiseka ir neaišku, ar sėkmė lankys jį ateityje. Iš to, kaip rašote, susidaro įspūdis, kad jums labai svarbus vyro finansinis stabilumas ir gebėjimas save (ir jei prireiktų, gal ir šeimą?) išlaikyti.

Kitas dalykas – kiek jūsų draugas nori ir gali skirti laiko jums ir jūsų vaikui? Atvažiuoti, karts nuo karto pasimatyti yra viena, tačiau kokybiškai ir reguliariai skirti laiko šeimai – visai kita. Jums šio laiko norisi gerokai daugiau nei gaunate dabar. Jei draugas ir toliau negalės suteikti jo tiek, kiek norėtumėte, tai gali tapti rimta priežastimi kilti nesutarimams.

Artimam ryšiui palaikyti dažniausiai reikia gerokai daugiau nei karts nuo karto pasimatyti. Tam, kad galėtum įvertinti, ar nori su tuo žmogumi eiti kartu per gyvenimą, reiktų pažinti jį įvairiose situacijose. Galbūt šiam vyrui įprasta gyventi nuolatiniame nestabilume – ne iki galo apibrėžti santykiai, nestabilus verslas, gyvenimas tarp Lietuvos ir užsienio?..

O gal yra kaip tik priešingai: jį siaubingai vargina šis nestabilumas ir vyras siekia stabilumo, tačiau dar nepasiekė?.. Čia tik mano pasvarstymai ir pafantazavimai, kuriuos galite apmąstyti ir patikrinti – negaliu teigti nieko konkretaus, žinodama vos kelis faktus apie žmogų. Visgi kyla nemažai klaustukų.

Ernesta, manau, kad šioje situacijoje svarbiausia atrasti, kas gi yra svarbiausia santykiuose jums pačiai, net nebūtinai su šiuo konkrečiu vyru. Ir tada, kai, aiškiai žinosite, kokios vyro bei santykio savybės jums yra būtinos, bus lengviau nuspręsti, ar norite su juo kurti bendrą ateitį, ar ne. Žinoma, šimtaprocentinio atitikimo tikėtis būtų iracionalu, tai prilygtų pasakų princo paieškoms, tačiau toks žinojimas gali užvesti ant kelio.

Galbūt, kai nebeliks jūsų pačios abejonių ir prieštaravimo, santykiai natūraliai susiklostys į dar didesnį bendrumą. Kai abu žmonės nori to paties, finansai nėra tam labai rimta kliūtis, nebent jie yra padaromi ta kliūtimi arba yra tik pretekstas, nes bijomasi didesnio įsipareigojimo, sunkumų, savo asmenybės trūkumų atskleidimo ir pan.

Juk gyvenime visokių etapų yra ir krizių, o garantijų, deja, nėra: šiandien finansiškai stabilus, o rytoj – jau ne. Taigi pagalvokite, ar finansinis stabilumas kaip jo/jūsų svarbus argumentas, dėl ko negalite gyventi kartu, nėra tik pretekstas. Pati rašote, kad jūsų viena dalis nori viską mesti ir “gal vėl būti viena” (tai jūsų žodžiai!). Vienąsyk jau esate nusivylusi (rašėte, kad esate išsiskyrusi), gal jums baisu, kad tai vėl pasikartos? O galbūt jums baisu, kad vyras gali tapti išlaikytiniu?

Pamąstykite, Ernesta, kaip jūs jaustumėtės, jei kurį laiką didesnis finansinis indėlis į jūsų bendrą ūkį taptų jūsų? Ar sutiktumėte paremti šį vyrą, dalintis, žvelgti į jūsų buvimą kaip į bendrą katilą? Egzistuoja kultūrinės nuostatos, kad neva vyras turėtų aprūpinti šeimą, dovanoti moteriai dovanas, ir moteris turėtų eiti/važiuoti paskui vyrą, o ne atvirkščiai. Ką apie tai manote jūs?

Jei norite būti kartu, galbūt jums nebūtina laukti dar metus, du ar tris, kol „gal jam pasiseks“, o  tiesiog – ištiesti pagalbos ranką. Juk jis gali gyventi pas jus ir važinėti tvarkyti savo reikalų į kitą miestą, pati rašote, kad jus skiria nedaug kilometrų.

Taigi, anot jūsų metaforų, kas gi ten taip užtvenkta ir neprasiveržia? Gal jūsų pačios šilti jausmai: meilė, šiluma, rūpestis, priėmimas žmogaus su jo netobula gyvenimo situacija?

O gal pats tas žmogus yra rezervuotas ir laikosi atstumo? Arba jūs abu? Jei rašote, kad gerai pažįstate žmones, kad šis vyras ne melagis ir sąžiningas žmogus, galbūt verta surizikuoti?

Žinoma, neaišku, kaip jis sureaguos: ne kiekvienam vyrui priimtina tokia pozicija. Vyrai dažnai įkalinti savo pačių reikalavimuose, kad jie visada turi būti stiprūs, galingi, nepriklausomi, sėkmingi. Visgi, jei jūs taip gerai vienas kitą suprantate ir jaučiate, galima kalbėtis apie savo nepatogius jausmus: gėdą, menkumą, netikėliškumą, baimes ir įveikti jas drauge, vienas kitą palaikant ir nuraminant. (Žinoma, jei būtent tokios yra kliūtys būti drauge – galbūt apskritai nesinori įsipareigoti, susisieti – tuomet visai kita situacija​).

Yra nemažai porų istorijų, kuriose moterys padrąsina, paremia savo vyrus, ir jie išvysto sėkmingus verslus, padaro puikias karjeras.Galbūt tai jūsų atvejis? Žinoma, yra ir tokių santykių, kuriuose moteris daro, veža, o vyras aptingsta, bet vėlgi daug kas priklauso nuo jūsų pačios, kiek vešite ir leisitės išnaudojama. Tikėkimės, kad šis vyras ne toks.

Mano asmenine nuomone, labai svarbios asmenybės emocinės/dvasinės savybės ir paties ryšio ypatybės, pati ta kokybė: jausmų ir santykio, gebėjimas vienas kitą suprasti, kartu augti. Jei iš tikrųjų yra tas abipusis tarpusavio supratimas ir pajautimas, o tikrai nesimėto tokių santykių, gal šiuo atveju ne taip svarbu, kas daugiau/mažiau uždirba ir yra stabilus/nestabilus? Tik ar tai atitinka jūsų ir to žmogaus vertybes? Spręsti ir gyventi reiks jums. Sėkmės!

Šaltinis: www.15min.lt

Žmona galvojo, jam 40-mečio krizė, bet paaiškėjo, kad kita moteris

NeistikimybeLaba diena, ilgai brendo mano galvoje mintis parašyti jums laišką ir prašyti patarimo, ką daryti mano susiklosčiusioje situacijoje. Mes su vyru gyvenam santuokoje jau 20 metų, turim 2 vaikus. Šiais metais jam suėjo 40 metų, po ko gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, pasikeitė vyro elgesys, santykiai šeimoje ir su vaikais. Atsisakė bendravimo su draugais, pasinėrė į savo pasaulį, nustojo bendrauti. Aš galvojau, kad 40-ies metų krizė, bet pasirodė, jog priežastis visai kita – kita moteris.

Visai atsitiktinai vyro telefone pamačiau susirašinėjimą su kita moterim. Jų pažintis trunka jau 4 mėnesius, iš pradžių tai buvo tik sms žinutės, vėliau tai peraugo į artimesniu santykius su ta moterim.

Ji vyresnė už mano vyrą 9 metais, pasiturinti, savim pasitikinti moteris, turi nuostabų vyrą, sūnų, nuosavą verslą. Visai nesenai sužinojau, kad ji investavo nemažą pinigų sumą į mano vyro verslą, na, tiesiog nupirko jam verslą. Iš kur aš viską žinau, o gi atsitiko taip, kad vyras šokinėdamas tarp dviejų ugnių neišlaikė įtampos ir pasinėrė į alkoholį.

Būdamas neblaivus man viską išdėstė, išsipasakojo, kad jis jai skolingas didelę pinigų sumą, kad jis pririštas prie jos ne tik jausmais, bet ir finansiniais įsipareigojimais. Viską sužinojusi aš susisiekiau su ja ir susitikau.

Kadangi mes, kaip bebūtų, esame šeima, ir dėl vyro neapgalvotų sprendimų, kuriuos jis darė man už nugaros, imti ant savęs atsakomybės aš nenorėjau, tad nusprendžiau apie tai pasikalbėti su vyro meiluže, kad mano vaikų ir manęs tai neturi niekaip liesti.

Mes susitikom, pabendravom, apkalbėjom man rūpimus klausimus, ji man pasakė, kad iš mano vyro ji nieko nenori, ir slaptas bendravimas tarp jų bus baigtas, bus tik darbiniai klausimai. Kad jai iš mano vyro nieko nereikia aš tikiu, bet jis į šitą moterį įsimylėjęs, su telefonu gulasi miegot, su telefonu keliasi, rašo jai žinutes, skambina po 15 kartų per dieną, pasidarė neramus, jei ji neatrašo, jis pradeda verkti ir be saiko maigyti telefoną.

Aš su juo mėginau kalbėtis, jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad jis be jos gyvenimo neįsivaizduoja ir nenori. Kad tarp jų nieko negali būti, jis lyg ir supranta, kad ji niekada nepaliks šeimos, bet su savim nieko padaryti negali. Tai jau peraugo į priklausomybę nuo jos. Aš kankinuosi žiūrėdama į visą šitą košmarą, man gaila jo, gaila savęs.

Stengiuos laikyti save rankose, nepriekaištauti jam, bet ne visada tai pavyksta. Nežinau kaip man elgtis, ką daryt. Buvau pas skyrybų advokatą, nes rimtai buvau nusiteikusi skyrybom, tačiau kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad labai myliu savo vyrą. Kaip man elgtis? Gintarė

Žinoma, tam būtina, kad jis pripažintų savo problemą ir norėtų ją spręsti. Bėda gal ir yra tame, kad jis vargu, ar nori. Stiprus susižavėjimas kartais gali gerokai aptemdyti protą, tačiau net ir tokiais atvejais pagalba yra galima, jei pats žmogus to sąmoningai nori. „Išsimylėti“ ir atsistoti ant žemės dažnai labai nemalonus procesas, todėl žmonės linkę bėgti nuo realybės, kol bėgasi…

Šioje situacijoje tu gali tik pasiūlyti vyrui pasikonsultuoti su specialistu, ar tiesiog išmintingu žmogumi, o neprisiimti jo bėdų sau ir bandyti jas spręsti už jį.

Ir, žinoma, visų svarbiausi yra tavo pačios jausmai ir elgesys. Situacija siaubingai skaudina, tad iš pradžių kilo noras viską nutraukti, kai apsilankei pas advokatą dėl skyrybų. O kaip situaciją matai dabar, kai jau praėjo kažkiek laiko? Ar ji keičiasi? Kaip manai, ar tavo vyro poelgis nepaliks tokio gilaus rando, kad tolimesni santykiai tiesiog nebegalės tęstis?

(Kartais atrodo, kad galime atleisti, tačiau paslėptas apmaudas ir toliau nuodija santykius, kol jie visiškai apmiršta.) Kas turi įvykti, kad atleistum vyrui ir kada tam tikra riba jau bus peržengta negrįžtamai? Kaip manai, kodėl vis dar tebemyli tą žmogų, kuris tave išdavė ir skaudina iki šiol? Kaip jis pats mato jūsų tolimesnius santykius? Kas turėtų pasikeisti jūsų šeimoje, kad tokia situacija nebepasikartotų?

Visi šie klausimai, galbūt padės pamatyti situaciją labiau iš šono, gal kitu kampu ir užves ant kelio ieškant atsakymo į klausimą: „kaip elgtis toliau“.

Kokie gi patarimai? Tavęs nepažįstant iš tiesų sunku kažką pasiūlyti. Rašai, kad kuo toliau, tuo labiau supranti, kad savo vyrą labai myli. Jei tikrai turi tiek meilės savyje, kad gali ištverti jo “meilę” kitai moteriai, galima bandyti išlaukti, kol jis prablaivės, sugrįš į save, jei tik, žinoma, tai įvyks…

Garantijų nėra, nors ir yra tokia tikimybė. Galbūt verta patikėti tos moters pažadu, kad ji atsitrauks ir nebepils žibalo į ugnį, galų gale, pabijos dėl savo šeimos, jei, pavyzdžiui, sugalvotum kreiptis į tos moters vyrą… Jei ji nebepalaikys romantinio ryšio, ko gero, jo jausmai po truputėlį blės.

Žinai, pati rašau racionalius pasvarstymus ir tarsi nelabai tikiu tuo gražiu idealios žmonos paveikslu – begaline kantrybe, palaikymu ir supratimu. Visgi tai labiau panašu į mamos meilę paklydėliui sūnui, gelbėtojos, pasiruošusios viską ištverti ir ištraukti iš duobės savo gelbėjamąjį, tikėjimą ar psichoterapeutės atsidavimą savo sutrikusiam klientui, o ne į moters meilę vyrui.

Tai juk didelė išdavystė! O gal taip ir gali būti, gal net turėtų būti, kai santykius ištinka krizė? Ką pati apie tai manai? Jei iki galo būtum sąžininga su savimi pačia, kaip manai, kaip jausiesi, jei vyras išsipagiriojęs grįžtų pas tave? Ar nesijausi sumenkinta?

Man labai užstrigo tavo vyro frazė, kad jis ne tik negali, bet ir NENORI be jos gyventi. Kaip jautiesi tai girdėdama? Ar vis tiek išlieka stipri tavoji meilė jam?

Iš to, ką aprašai savo laiške, atrodo, kad ta moteris kažką jame labai giliai kabina, kažkokias jo vidines traumas ir dėl to jam taip „surezonuoja“. Tikrai atrodo, kad jis yra labai stipriai emociškai įsitraukęs į tą ryšį, net „įsikabinęs“. Jis elgiasi tarsi mažas vaikas, laukiantis pradingusios mamos – darosi neramus ir net verkia, kai ji neatsako į jo žinutes ir skambučius.

Toks įspūdis, kad jis šiuo metu visiškai regresavęs į vaiko būseną: viena mama davė verslui pinigų, kita mama rūpinasi jo emocine būsena ir šeimos išsaugojimu. O jis, matai, tiesiog “negali ir nenori kitaip gyventi”…

Manau, Gintare, jei tai būtų gili ir tikra meilė, vyras jaustųsi ramesnis, saugesnis. Dabar tai labiau panašu į apsėdimą, priklausomybę ir kankinantį santykį, kuris jame atveria kažkokį gilų liūdesį, skausmą. Galiu tik kelti hipotezes, su kuo tai yra susiję, galbūt jam trūko mamos, akivaizdu, kad yra likusių skausmingų žaizdų, iš santykių su jam reikšmingais kitais, ir, ko gero, tai yra iš ankstyvo laikmečio.

Ką gi tau dabar daryti? Jei tai pirmas atvejis per tuos 20 metų, gal tikrai nereikia skubėti skirtis, gal verta pagalvoti apie jūsų ryšį, kodėl jame atsirado ta spraga, į kurią ir įsiterpė ta moteris, ko jūsų santykiuose buvo per mažai ar buvo per daug. Juk kai poros santykiai yra pilnaverčiai ir harmoningi, neištikimybė tiesiog neaplanko. Galbūt verta pagyventi atskirai, kol viskas taip, nesiskaudinant ir kiekvieną dieną nematant to sutrikusio savo vyro vaizdo.

Bet kuriuo atveju nuspręsti teks pačiai, ir nepamiršk, kad tame sprendime neturėtumei prisiimti visos atsakomybės, o jei tavo vyras bus pasyvus ir linkęs ją permesti tau, tuomet verta gerai pagalvoti, ar verta toliau gyventi nelygiaverčiuos santykiuose. Juk vaikus jau du turi. Stiprybės tau ir išminties.

 

Šaltinis: 15min.lt

Neištikimybė – daugialypis reiškinys

Neistikimas vyras kalba telefonu

Foto: © Simon Marcus/Corbis

Sklando nemažai mitų apie neištikimybę. Dažniausias jų: „Jei vyras eina pas kitą, vadinasi bloga žmona“ arba „Jei žmona yra neištikima, reiškia vyras niekam tikęs“. Nemaža dalis žmonių pamano: „nieko čia keista, kad jis nuėjo pas kitą, juk Aneta tikra furija!“. O gal yra visiškai atvirkščiai: būtent neištikimas partneris ir padaro santuoką nevykusią? Gal vyras ar žmona tampa neištikimi ne todėl, kad jie kažko negauna, o kad patys nepakankamai duoda ir atsiduoda kitam, nesugeba mylėti?

Tiesa ko gero yra kažkur viduryje. Santykiuose visada dalyvauja dvi pusės, todėl ar santuoka taps kūryba ar griūtimi, priklauso nuo jų abiejų: ar jie žvelgia vienas į kitą kaip į gražų kūrinį, ar priešą, ar jie puoselėja savo meilę, ją tausoja ir rūpinasi, ar ją apleidžia.

Taigi, kokios gi yra neištikimybės priežastys?

Neištikimybė – labai daugialypis reiškinys. Jos priežastys gali būti įvairios. Neištikimybę skatina skirtingo lygmens dalykai. Pirmiausia tai poros tarpusavio bendravime iškylančios problemos, pavyzdžiui, ji gali atsirasti, kai vienam partneriui iš kito stinga kažkokių svarbių dalykų (visai nebūtinai jie susiję su seksualiniu bendravimu), pavyzdžiui, trūksta dėmesio, artumo, šilumos, pripažinimo, meilės ir pradedama viso to ieškoti už poros ribų. Tą atsiradusį tarpą, plyšį bandoma užpildyti kažkuo trečiu, nauju, ir visi lūkesčiai perkeliami į jį. Tarkime, tipinė situacija: moteris augina vaikus, vyras uždirba pinigus. Vyras vis ilgiau užtrunka darbe, turi daug veiklos, moteris jaučiais palikta, vieniša, apleista. Ji bando pasidalinti savo jausmais ir lūkesčiais, tačiau vyras juos ignoruoja. Ilgainiui moteriai kyla apmaudas, liūdesys, jie tolsta. Vaikams kiek paaugus, ji pradeda ieškoti užsiėmimo ir sutinka bendramintį – užsimezga rimtas ir aistringas romanas.

Tokia neištikimybė kyla iš gilesnio bendravimo poreikio, kuomet žmogus ilgisi, trokšta šilumos, švelnumo, atsidavimo, kurių negauna iš savo antros pusės. Ji paprastai yra natūrali ilgalaikio artumo bado ir vienišumo jausmo seka, nes prieš išdavystę emociniame poros gyvenime seniai būna prarastas saugumas, pasitikėjimas ar net pagarba, atsiranda nepakantumas, abejingumas kitam. Būtent tą atsiradusią emocinę tuštumą ir užpildo meilužė ar meilužis.

Neištikimybė gali būti iš keršto, pykčio, nusivylimo. Žmogus jaučiasi atstumiamas, įžeidinėjamas, žeminamas ir bando “nubausti” savo partnerį, nueidamas į šoną – emociškai apleista ir nevertinama savo partnerio moteris nori įskaudinti savo skriaudėją-vyrą ir pasiduoda vienadieniui seksualiniam nuotykiui. Taip pat užmegztas romanas gali būti atsakas į partnerio neištikimybę, tokiu būdu tikintis atstatyti teisybę, savo galią, svorį santykyje. Kita galimybė – neištikimybė kyla dėl stipraus jausmo savo partneriui stokos, nuobodulio savo santuokoje/santykiuose, tarkime, jis ar ji jaučia savo antrai pusei tik draugiškus, šiltus jausmus, bet ne meilę. Pavyzdžiui, moteris sako: “Man su juo taip jauku, ramu, gera, jis man kaip brolis/draugas/tėtis”. O kartais gyvenama kartu, nes taip patogu ar iš įpratimo, arba dėl socialinio/ekonominio saugumo, norint išlaikyti statusą, gerą fasadą, pavyzdžiui, sėkmingai ištekėjusios ir susitvarkiusios gerbūvį moters, tvarkingo, padoraus, “dvasingo” vadovo, teisėjo, politiko.

Visgi dažniausios neištikimybės priežastys yra atskiro asmens vidinės problemos: nepilnavertiškumo jausmas ir emocinė nebranda, neurotinis poreikis pasitikrinti savo gebėjimą gundyti arba seksualinį pajėgumą. Tokiu būdu bandoma pasikelti savivertę, pasijusti “tikru” vyru ar “tikra” moterimi. Taigi, žmogų kankina menka savivertė, abejonės savo patrauklumu, vidinė tuštuma ir jis bando apgauti save patvirtinimais iš išorės: “manęs nori, reiškia viskas gerai, esu geidžiams, patrauklus, vertingas”. Kraštutinis to pavyzdys – donžuanai. Šie žmonės yra stipriai emociškai sužeisti, emocine prasme labai vaikiški, infantilūs žmonės, vaikystėje patyrę skaudžias traumas: neretai jie jaučiasi išnaudoti, emociškai išprievartauti, pažeminti, negavę tikros meilės ir šilumos iš savo tėvų. Moterys jiems tarsi raminamieji vaistai nuo didžiulio vidinio nepasitikėjimo ir nerimo. Iš tikrųjų donžuanai keršija visoms moterims, sukeldami joms panašius jausmus, kuriuos jie patyrė iš savo motinos (pirmosios moters jų gyvenime): apmaudą, išnaudojimą, jų nematymą, negirdėjimą. Dar gilesne prasme – tai motinos ilgesys, paieška, troškimas didžiosios meilės, besąlyginės ir vienintelės. Į kiekvieną naujai sutiktą merginą donžuanas bent dešimtadaliu sekundės žvelgia kaip į tą vienintelę ir tikrąją moterį, bet vis nusivilia, nes nei viena negali atstoti tos tobulybės, kuri vaikui yra jo mama.

Paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje vis dar ieškome savęs, norime pažinti, išbandyti, tarsi mokomės meilės, tad turėti daug tokių „meilių“ visiškai natūralu. Tuo tarpu suaugęs žmogus, ieškantis naujų potyrių, aistrų, neįprastų santykių, užmezgantis daugybę ryšių, dažniausiai yra įstrigęs tame ankstyvame amžiuje. Blaškymasis paprastai rodo emociškai nebrandžią, nestabilią, nepastovią asmenybę, turinčių gilių emocinių problemų. Įvairiais santykiais toks žmogus bando numalšinti savo nuolatinį ir niekad nepasotinamą norą būti vertinamam, suprastam, nuramintam, paguostam bei valdyti ir kontroliuoti kitus. Daugiapartnerystė taip pat gali kilti ir iš baimės susisieti su vienu partneriu, tarsi „ištirpti“ jame, prarasti savo individualumą, priklausyti nuo kito ir jam įsipareigoti. Tokiu atveju santykis suvokiamas kaip priklausomybė bei savo asmenybės praradimas, susiliejimas. Šis požiūris taipogi susiformuoja esant gilioms emocinėms traumoms, paprastai tada, kai vaikas nebuvo gerbiamas kaip atskira asmenybė, turinti savų poreikių, jis jautėsi „niekas“ arba tik objektas tėvų poreikiams tenkinti. Vėliau jis bijo ir vengia artimų bei gilių tarpasmeninių santykių.

Taigi daug partnerių ir/ar greita jų kaita neretai slepia didelį jausmų infantilumą bei stiprų emocinį pažeidžiamumą bei trapumą, kurie ir verčia ieškoti taip trūkstamo vyriškumo/moteriškumo, pasitikėjimo savimi bei savęs priėmimo per santykius su vis kitu partneriu.

Šaltinis: psichika.eu

Kodėl nelaimingos poros neišdrįsta nutraukti santykių ir tąsosi metų metus

tied_coupleSveiki, ilgą laiką draugavom su vaikinu, pagaliau atėjo laikas apsispręsti – liekam kartu ar skirstomės, nes jis pradėjo trypčioti. Atsirasdavo įvairių draugų/-ių, užklasinių užsiėmimų ir t.t., buvo ir kitų moterų… Kai jis atsikraustė pas mane (aš gyvenu su tėvais), aš pasakiau, kad tai laikina, kad noriu gyventi atskirai, jis sutiko. O galiausiai pastebėjau, kad jam tai pradėjo patikti. Neseniai jis man tą ir pasakė, kad jam netrukdo mano tėvai, čia tik man visi trukdo. Vis dažniau vakarus jis leidžia pas tėvus kambary. Aš tapau irzlesnė, jautresnė (ne tik dėl to, bet kraunasi vis daugiau problemų, kurių jis nenori spręsti).

Pokalbiai su juo niekaip nesivysto. Jis nuolat kartoja, kad aš prisigalvoju, aš pavargau ir VĖL neturiu nuotaikos arba pasirenka TYLOS poziciją. Pradėjau ne juokais pykti…

Labai susipykom. Atrėžė, jog viskas man negerai, ir jeigu jis toks blogas, gali išsikraustyti. Na, ne konflikto aš norėjau. Bet kaip paspartinti jį kažką daryti dėl mūsų (turiu savo sūnų)? Kaip įtikinti jį, kad jis turėtų ieškotis geriau apmokamo darbo, o ne tenkintis mažais uždarbiais ir t.t.?

Pamačiau, kad jis labai nebrandus. Viską daro tarsi norėdamas mane išprovokuoti. Į visus mano pokalbius atsako tyla arba juokeliais. Nenoriu konfliktuoti. Noriu kažką daryti, noriu, kad ir jis parodytų savo pastangas, o ne patogiai gyventų mano tėvų namuose. Išsiskirti visada spėsiu, noriu dar kažką padaryti prieš išsilakstant. Marta

Sveika, Marta. Taigi, tau nepatinka tai, kas vyksta jūsų santykiuose, tuo tarpu tavo draugui nieko nesinori keisti ir tinka taip, kaip yra. Nemažai porų, kurios atsiduria panašioje situacijoje, pragyvena kartu ilgus metus, kartais net visą gyvenimą, taip ir neišdrįsdami nutraukti nesveikų santykių.

Rašai, kad tavo draugas labai nebrandus, tikrai, būtent taip ir yra. Ar tu, Marta, ruošiesi jį subrandinti, pakeisti? Pagalvok, jei tave jau dabar erzina vaikino savybės ir pasirinkimai – menkos ambicijos, gynybiškumas, dėmesio trūkumas emocinei jūsų santykių kokybei, menkas rūpestis materialine šeimos gerove – kaip jausiesi pragyvenusi kartu dar metus, tris, penkis, dešimt?

Pasakymas: „jei aš toks jau blogas, galiu išsikraustyti“, neatveria jokios galimybės, jokios diskusijos, veikiau jas visas uždaro. Tai tarsi ultimatumas, pozicija: „arba priimk mane tokį arba skirkimės, o aš nusiplaunu rankas ir apskritai – aš nieko nei matyt, nei girdėt nenoriu“. Kaip rusai sako: „maja chata s kraju“ („mano namas šone“), tik visgi labai įžūloka, kai tu dar ir gyveni toj pačioj „chatoj“…

Suprantama, kad tau labai pikta, labai labai pikta. Ir ne tik dėl to, kad žmogus nusišalina, bet ir dėl to, kad verčia tave jaustis įsiutusia reiklia kale.
Ir ką gi tu čia gali padaryti? Įtikinti jį? Kuo? Juk nebandysi žmogaus priversti daryti kažko, ko jis pats nenori. Motyvacija turi būti vidinė, o ne išorinė, ji turėtų kilti iš paties žmogaus, antraip ji nėra veiksminga. Jeigu tavo vaikinas nenori ir net nebando kalbėtis, jei jam nėra svarbu tai, kas svarbu tau, jis vargu ar pasikeis vien todėl, kad tai rūpi tau.

Iš to, ką papasakojai savo laiške, atrodo, kad šiam vaikinui reikia tėvų pakaitalų, o ne merginos. Dabar jis turi tėtį ir net dvi mamas šalia – tave ir tavo mamą. Jis gyvena kaip paauglys, kuriam nereikia rūpintis šeima, daryti sprendimų ir prisiimti atsakomybės. Jis gali mėgautis naujais įspūdžiais, „išbandyti“ save ir, kaip sakoma, volioti durnių.

Kitas, dar svarbesnis dalykas tavo atveju – tai atsakomybės už savo pačios laimę priskyrimas kažkam kitam. Juk dabar raktą į savo gerą savijautą tu perduodi į draugo rankas. Jei jis nepasikeis, tu ir liksi nelaiminga. Jei jis nesielgs taip, kaip norėtum, tave tai erzins ir su kiekviena diena jausi dar didesnį kartėlį ir apmaudą, kol galų gale tapsi ta bjauria nepatenkinta boba, amžinai surūgusia ir depresiška.

Suprantu, kad nori padėti savo vaikinui tapti sėkmingesniu, atsakingesniu žmogumi, tačiau, ar nepagalvojai, kad galbūt jis pats to visiškai nenori? Gal yra priešingai– jam kaip tik patinka toks gyvenimo būdas, kai jis gali plaukti pasroviui ir patogiai sau gyventi.

Čia iškyla esminis klausimas, vertybių suderinamumo klausimas – ar tikrai nori būti su žmogumi, kuris vertina gyvenime priešingus dalykus nei tu pati? Ir dar vienas pats svarbiausias klausimas – kodėl nori perdarinėti kitą žmogų vietoje to, kad tiesiog pasirinktum tokį vyrą, su kuriuo tos vertybės derėtų?

Gal yra kažkokių priežasčių, kurios trukdo tau pačiai tvarkytis savo gyvenime taip, kaip nori tu pati? Nepasitikėjimas, vienatvės baimė, tavo pačios neatsiskyrimas nuo tėvų?

Žinau, kad priimti svarbius, santykius lemiančius sprendimus nėra lengva, tačiau tik tuomet, kai patys prisiimame tą atsakomybę, pagaliau įgauname galimybę kontroliuoti tai, kas vyksta mūsų pačių gyvenime, o kartu ir santykiuose.

Taigi, gerai pagalvok, ar gali viena kažką pakeisti santykiuose, jei kitas žmogus nieko nenori daryti, nededa jokių pastangų tave suprasti, o tik nuleidžia juokais ar tylomis tavo prašymus? Ir kiek dar esi pasiruošusi laukti? Kol atsiras dar viena mama? Ne, greičiausiai ji neatsiras, bet gali atsirasti moteris, kuri ir elgsis kaip moteris – išdidžiai, žavingai, savarankiškai, dėl kurios galbūt jis norės stengtis.

Tikiuosi šie klausimai padės tau plačiau pamatyti savo situaciją ir priimti sprendimus, kurie padės tau jaustis laiminga moterimi. Sėkmės!

Šaltinis: 15min.lt

Meilė: sveikas ir patologinis pavydas

Pavydas santykiuosePer visą savo santykių istoriją ko gero esame bent kartą nejaukiai pasijutę, kai mylimojo dėmesys nukrypo į žavingą pašnekovą (-ę) arba suabejojome, ar tikrai mylimasis išskiria mus iš visų kitų. Tai visiškai natūralu, juk mums brangus mylimasis, tad norime būti jam svarbiausiais. Kartais pavydo jausmu net “pasitikriname” savo arba partnerio meilę: pastebėję, kad nusiminėme, kai jo žvilgsnis nukrypo kažkur kitur, suprantame, kaip stipriai jis mums rūpi, o mylimojo klausimai, kur taip ilgai užtrukome, maloniai paglosto savimeilę, kad tikrai esame jam svarbūs. Neįkyrus pavydas patvirtina meilę partneriui ir gali net sustiprint poros ryšį, nes priverčia labiau stengtis dėl kito bei nepasiduoti santykių rutinai.

Taigi, kai mylime, nesame abejingi, kam mylimas žmogus skiria savo dėmesį, ir kartais pavyduliaujame, tačiau reiktų skirti „sveiką“ pavydą, kuris tik pakursto meilės ugnį, ir liguistą pavydą, kuris gesina meilę ir griauna santykius. Toks pavydas perauga į panišką baimę ir agresiją partnerio atžvilgiu bei tampa tikra kančia ir pragaru abiems. Nevaldomas pavydas, griaunantis poros gyvenimą, kartais tampa manija, obsesija. Įtarimai ir įsikalbėti įkalčiai neduoda ramybės nei pačiam pavyduliautojui, nei jo aukai. Iškreipta liguistai pavyduliaujančio žmogaus vaizduotė sugeba sukurti neįtikėtinas istorijas, visur rasti įkalčius ir savo įtarinėjimų patvirtinimus. Tokiam žmogui visur vaidenasi neištikimybė, apgaulė, kiekvienas kitas vyras/moteris atrodo kaip potencialus meilužis.

Kas gi maitina pavyduolio pavydą? Ar įmanoma jo išvengti? Deja. Partnerio elgesys čia dažniausiai niekuo dėtas, o įtarimai neturi jokio realaus pagrindo. Pavydo priežastys slypi pačiame pavyduliaujančiame žmoguje.

Pavydas paprastai kyla iš gilaus nesaugumo jausmo ir nepasitikėjimo savimi. Liguistai pavyduliaujantis žmogus yra žemos savivertės, labai lengvai pažeidžiamas, nuolat jaučiasi nesaugus ir bijo būti paliktas.

Pavydūs žmonės yra patyrę skausmingą vaikystę, persmelktą tėvų dėmesio trūkumo ir/ar baimės juos prarasti. Jie nejautė savo išskirtinumo jų gyvenime, dažnai jautėsi nemylimi, atstumti, atskirti, tad atsiranda labai palanki dirva formuotis pavydui. Labiau už viską pasaulyje tampa baisu būti paliktam, nes vaikui gyvybiškai reikia tėvų. Toks vaikas negali suaugti ir užsifiksuoja savo vaikiškoje baimėje. Vėliau sukūrus kitus santykius, jį vėl užvaldo ta pati baimė, nes giliai viduje jis jaučiasi nevertas meilės, neįdomus, jis nepasitiki savimi, abejoja savo asmenybės vertingumu ir patrauklumu. Taigi viduje kyla nuolatinės abejonės dėl santykio, nes manoma, kad išrinktasis gali pamilti kitą, vertesnį, geresnį žmogų.

Tuo tarpu emociškai brandus žmogus mylėdamas ir žinodamas, kad yra mylimas, paprastai jaučiasi ramus ir lengviau toleruoja nerimą, kai horizonte atsiranda kažkas trečias – tarkime, buvęs ar naujas gerbėjas (-a). Jis nėra taip lengvai išmušamas iš vėžių ir jaučiasi esąs stipresnis už savo “varžovą”, nes žino, kad yra mylimas, o ir pats myli savo partnerį.

Pavyduolis, jausdamasis nesaugus, seka kiekvieną partnerio žvilgsnį, pokalbį, neleidžia jam turėti kitų emocinių ryšių, nes baiminasi prarasti savo išskirtinumą. Jis partnerį pasąmoningai suvokia kaip motiną/tėvą, todėl kaip kad vaikai pavydi mamos dėmesio kitiems, nes dar yra visiškai nuo jos priklausomi, taip ir pavyduolis, pajutęs, kad jo išrinktasis rodo dėmesį kažkam kitam, jaučiais nustumtas į šalį, paliktas, nereikalingas. Pavyduolis negeba dalintis partnerio dėmesio su kitais. Jis kaip mažas vaikas, įsikabinęs į mamos sijoną, nepaleidžia jos nei per žingsnį. Taipogi neretai jis apriboja ir savo gyvenimą, bijo įsitraukti į naujas veiklas, prisiimti daugiau darbų, nes baiminasi, kad dėl to negalės nuolat stebėti savo partnerio.

Šis gilus nepasitikėjimas savimi, savo vyriškumu/moteriškumu verčia visur ir visada kontroliuoti savo partnerį, o kartais net primesti kitam tironišką savo valdžią, apriboti jo ar jos laisvę. Kilus įtarimams, kad partneris nesielgia taip, kaip reikalaujama, pavyduolis jaučia siaubingą įsiūtį, kuris ima reikštis kaip jo žeminimas, šaipymasis, niekinimas, kankinimas. Įtariamasis galų gale virta persekiotojo auka.

Pavyduolis labai trokšta būti mylimas, bet dažnai nesugeba mylėti pats. Juk mylime ne savindamiesi kitą, o gerbdami jo erdvę, stengdamiesi, kad mylimas žmogus jaustųsi laimingas su mumis. Kai mylime, gerbiame ir pasitikime savo partneriu. Mylėdami nenorime skaudinti ar kankinti. Tuo tarpu pavyduliautojas nepasitiki savo partneriu, nes nepasitiki pats savimi.

Partneris neretai pavargsta nuolat sekti save, kad tik nesupykdytų savo pavydaus išrinktojo, nuolat teisintis, muštis į krūtinę, kad tikrai taip nėra, kaip jis galvoja, įrodinėti, kaip stipriai ir beprotiškai jį myli, kol galų gale tikrai jo meilė išblėsta, jis nebegali jaustis savimi ir dūsta tokiame santykyje. Beje, kraštutiniais pavyduliavimo atvejais, įtikinti pavyduolį, kad jis klysta, beviltiškas reikalas: jokie racionalūs argumentai čia nepadeda, jis vis tiek įtarinės toliau, ieškos įkalčių ir, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau juos ras. Tokiu atveju geriausia neeikvoti bereikalingos energijos ir laiko bei nutraukti destruktyvius santykius, nes galima ne juokais susirgti ir pačiam. Žinoma, visada lieka viltis, kad pavyduolis, bijodamas netekti santykių, prisiims atsakomybę už savo pavydą, kreipsis psichoterapijos ir pradės ilgą darbą su savimi.

Geriausia dovana

Couple_walking_on_road_holding_hands_IS098V3ONArtėjant Valentino dienai, vasario keturioliktai, dar vadinamai meilės diena, mylimieji vieni kitiems dovanoja gėles, širdies formos saldainių dėžutes ir kitokias stilizuotas ar praktiškas dovanas. Yra ir dovanojančių nematerialius dalykus – kelionę į Maldyvus ar vakarienę prašmatniame restorane. Tačiau dar yra dovanos, kuriomis galime keistis, ir kurios, kaip niekas kitas, suartina porą.

Dažnai, konsultuodami poras, susiduriame su giliai įsišaknijusia nuostata – kuo daugiau savęs atiduodame santykiuose, tuo santykiai turėtų tapti tvirtesni ir geresni. Pasiaukojimas dėl mylimo ar mylimosios, juk tai taip romantiškai skamba! O kur dar frazės, kurias vis išgirstame: „gyvenu tik dėl tavęs“, „mano gyvenimas skirtas tau“, „aš be tavęs – nulis“… Jos gražiai skamba, atrodo mielos širdžiai ir neretai laikomos romantiškumo etalonais, tačiau tikrame poros gyvenime jų poveikis – priešingas nei tikimasi.

„Gyvenimas dėl kito“ – įpareigoja. Po tokių pareiškimų sutuoktinis sąmoningai ar nesąmoningai prisiima atsakomybę už partnerio laimę, sėkmę ar jausmus. Nes jei ne jis, atsakingasis ar atsakingoji, – partneris būtų nelaimingas, vienišas, nejaustų gyvenimo prasmės… Asmeninė atsakomybė už savo paties gyvenimą – tai jau didelė našta, o atsakomybė dar ir už kito – gali būti iš viso nepakeliama. Tačiau nemažai porų prisiima tą didesnę naštą rūpintis ne savo gyvenimu, o partnerio.

„Kaip visa tai siejasi su geriausia romantine dovana?“ … Dar truputį kantrybės…

Moksliniai tyrimai ir porų santykių statistika rodo, kad partneriai, išliekantys savimi, išsaugantys savo autentiškumą ir santykiuose neprarandantys asmenybės, labai ilgai (dažniausiai visą gyvenimą) jaučia vienas kitam stiprią trauką, beveik tokią, kokią jautė ir pažinties pradžioje. Jų sėkmingos meilės paslaptis yra ne simbiotinis ryšys (toks kaip Siamo dvynių suaugusių užpakaliais), o dviejų, atskirų, mylinčių save ir vienas kitą, individų partnerystė.

Išlikti savimi santykiuose, kuriuose vienas partnerių arba abu jaučiasi atsakingi ne už save, o už kitą, faktiškai neįmanoma. Tai yra dažna porų skyrybų priežastis.

„Tai kokia ta dovana?!“ – nekantraujate.

Dovana paprasta, bet ją padovanoti nėra lengva. Norėdami savo sutuoktiniui ar mylimajam padovanoti dar ilgus metus laimingos santuokos ar partnerystės, išlikime savimi – tai bus didžiausia dovana jums abiems. Jūs negalite (ir neprivalote) prisiimti atsakomybes už partnerio sėkmę, laimę, mintis, jausmus ir galų gale, visą jo gyvenimą. Tai jo, kaip atskiros asmenybės, reikalas ir gebėjimas būti autentišku. Juk gera jaustis savimi, kai nereikia apsimetinėti, elgtis nenatūraliai, slėpti savo asmenybę ar apsimesti, kad turite savybių, kurių neturite.
Jei jūs ar sutuoktinis manote kitaip – tikrai laikas apie tai pasikalbėti atvirai.

Taigi geriausia dovana – išlikti santykiuose savimi: su savo pomėgiais, mintimis, idėjomis, jausmais ir skausmais.

Rašydami tai iš karto užbėgame už akių pesimistams: „tai visi tada bus tik egoistai“. Netiesa. Kai poroje yra dvi asmenybės, jos turi leisti… ne tik leisti, o skatinti tobulėti vienas kitą ir augti, tapti kažkuo daugiau nei buvo iki šiol. Sveiki santykiai turi praturtinti visapusiškai. Ne dėl to, kad kažką gauname iš partnerio, o dėl to, kad partneris padeda mums patiems atrasti savyje jėgų ir galimybių tapti kitokiais, geresniais nei buvome iki šiol.

Todėl baigdami norime dar kartą priminti: geriausia dovana partneriui, kurią galite padovanoti šia ypatinga proga (ar be progos)- išlikti savimi ir padėti išlikti savimi kitam.

Su Meile,
Julius ir Ramune

Kaip elgtis su isteriška žmona, kuri visad „teisi“, o vyras „kaltas“?

Straipsnio originalas čia.couple_couch_white_525

Sveika, Ramune, ilgai ieškojau informacijos, bet niekaip neišeina atrasti būtent panašios istorijos ar situacijos į mano pašios. Esu 31 metų vyras, gyvenu užsienyje, turiu žmoną iš Ukrainos. Susipažinome ganėtinai seniai dar 2002 metais, abu buvom labai jauni. Praėjom ledą ir ugnį, daug kartu keliavom (ir dabar keliaujam), turėjom įvairių gyvenimiškų situacijų.
Net nežinau nuo ko pradėti, parašau kelias eilutes, po to perskaitau ištrinu ir vėl bandau sudėlioti mintis. Galbūt rašau dabar paveiktas psichologinio streso, galbūt bandydamas surasti užtarimą, galbūt ieškodamas žmogaus, kuris išklausytų ir pasakytų, kad esu teisus ir tai paglostytų mano savimeilę, nežinau…
Iš tikro aš visada galvoju, kaip jaučiasi mano žmona vienokioje ar kitokioje situacijoje… Stengiuosi nekelti isterijų, nereaguoti grėsmingai į iškilusias problemas.
Nesu idealus vyras, gal kažkurioje vietoje negaliu patenkinti visų žmonos įgeidžių ar norų, todėl tenka kartais diskutuoti. Problemos kyla iš niekur. Visada stengiuosi paanalizuoti situaciją ir rasti priežastį, bet tai nenutinka. Nes analizuoju aš vienas… Kitas žmogus visada nori būti teisus, o aš visada neteisus ir kaltas… Papasakosiu vieną situaciją ir nežinau, kodėl ji tokia, nes analizės jai nėra ir diskusijos nebuvo…

Šeštadienį pabudome anksti, apie 7 valandą ryto. Žmona pasakė, kad 4-tą buvo atsibudusi, daug galvojo apie vairavimo testą (čia jai dėl darbo reikia atlikti testą su vairavimo instruktoriumi ir jau antras kartas kaip nesiseka žmogui. Aš stengiuosi pritarti, palaikyti, surasti sprendimą).
Pasakiau, kad ji nesijaudintų ir kad būtų rami. Staiga ji prisiminė situaciją, kuri nutiko trečiadienį ir pradėjo diskutuoti apie ją visokeriopai kaltindama mane, nors toje situacijoje mūsų nuomones išsiskiria, aš negalėjau nieko pasakyti, nes ji pradėjo rėkti, keikti mane visokiais žodžiais, grasinti apie skyrybas, kad išeina ir t.t. Bandžiau nuraminti, bet ji manęs neprisileidžia, keikia visokiais žodžiais, aš aklavietėje…
Tradiciškai, situacija baigiasi tuo, kad aš atsiprašau (negaliu pernešti pykčių, vaikščiojimų susiraukus, nekalbėjimų ir t.t.). Mėgstu atsiradus problemai jas analizuoti, diskutuoti, rasti atsakymą ir daugiau negrįžti prie to klausimo. Šeimoje viskas kitaip… Visose diskusijose aš neteisus, kaltas ir t.t. Gal dėl to, kad visą laiką aš ją raminu, nusileidžiu ir nepykstu, o jei jau nesusivaldau ir leidžiu sau pasakyti ką nors negero ar pašaukti, tai būtinai atsiprašau nedelsdamas ir stengiuosi valdyti save tokiose situacijose…
Situacijų labai daug, jų susikaupę milijonas… KODĖL AŠ TAIP JAUČIUOSI? KĄ MAN DARYT? Rašydamas šitą laišką buvau su ašaromis akyse, skaudu viskas, negaliu su žmogum susitarti, rasti harmoniją, komfortą. Kodėl? Gal problema manyje??? Ir turbūt visą laiką stengiuosi ją rasti savyje, nes kaltinu visada save. Gvidas

Sveikas, Gvidai. Tikrai apgailestauju, kad niekaip nepavyksta pajausti harmonijos savo santuokoje, ir nors kiek lengviau išeiti iš įtemptų situacijų, kurių pasitaiko kiekvienos poros gyvenime. Iš to, ką rašai, atrodo, jog abu nerimaujate dėl savo santykių tvirtumo ir jaučiatės nesaugiai.

Jei nuolat įsitraukiate į tokį negatyvų bendravimą, manau, kad jį išprovokuoja skausmas, prisilietus prie ypač jautrių vietų ir greičiausiai – prie jūsų abiejų. Tuomet partneriai pradeda gintis stipriu pykčiu bei atsiribojimu, ir prasideda tikras sielvarto mūšis.

Tos skaudžios vietos, kuomet reaguojama itin dideliu jautrumu vos prisilietus, susiformuoja iš praeities ir dabarties reikšmingų santykių, kuriuose asmuo daug kartų jautėsi emociškai apleistas ir atstumtas. Požymiai, jog buvo užminta ant jautrios vietos – neadekvatus situacijai emocinis atsakas ir staiga pasikeitęs emocinio bendravimo tonas. Smegenys įjungia pavojaus signalą ir pasileidžia „išgyvenimo“ režimas – gelbėtis, kovoti ir gintis.

Išgyvenimo režimas gali pasileisti išgirdus iš mylimojo kritinę pastabą, pamokymą, pašaipą ar tiesiog racionalų samprotavimą, kai esame apimti emocijų. Taip gali nutikti ir jam atsitraukus ar nusukus žvilgsnį tada, kai mums reikia jo paguodos, paramos ar nuraminimo. Dirgikliu gali tapti praktiškai bet koks neatitikimas.

Galbūt ir šeštadienio rytą visai to nenorėdamas savo paprastu pasakymu žmonai: „tu nesijaudink“ nejučia pataikei į jautrią vietą, o kai taip atsitinka, žmogus visada pasijunta nesaugiai ryšyje su kitu. Tavo pastaba galėjo priminti žmonai skausmingą jai trečiadienio situaciją, kuomet ji, matyt, pasijuto nepalaikoma, nes jūsų nuomonės išsiskyrė (tai tikrai nereiškia, kad tu turėjai jai pritarti, juk natūralu, kad nuomonės išsiskiria).

Ir dabar ji galėjo pasijusti neišgirsta, nesuprasta, nors tu kaip tik bandei ją paremti ir guosti, tačiau jos pasaulio suvokime galėjo nuskambėti kitaip. Beje, pasakymas „tu nesijaudink“ reiškia: „nesijausk kaip jautiesi, nejausk jausmų“ – tikrai nėra supratimas, kurį norisi išgirsti, kai esi apimtas emocijų. Čia tas pats kaip žmogui, kuriam yra baisu, pasakyti: „tu nebijok“ arba tam, kuris kažko labai nori – „tu nenorėk“.

Neretai mums norisi tik emocinio patvirtinimo ar atspindžio, o ne racionalaus patarimo ar sprendimo varianto – „būk rami“, „daryk tą ir tą“.  Nesulaukus emocinio patvirtinimo kyla nusiminimas arba neviltis, kuri gali išvirsti į stiprų pyktį ar net įsiūtį.

Svarbu žinoti, kad ūmi bei neadekvati reakcija paprastai nebūna susijusi tik su konkrečiu įskaudinimu, nesupratimu ar atstūmimu. Ji yra susijusi su praeities skausmingomis situacijomis,  traumomis bei skausmu, kuris kilo dėl praeityje buvusių skausmingų santykių su svarbiais mums žmonėmis, ypač tėvais (kurie ir suformavo pagrindinį meilės santykių modelį), bei buvusiais mylimaisiais.

Svarbu atpažinti tokias skausmingas vietas vienas kitame ir pastebėjus, kad partneris užšoko ant cunamio bangos, stengtis nesiginti ir nesiteisinti arba nešokti atgal, o bandyti suprasti, kas gi sukėlė tokią audringą jo reakciją (t.y. į ką konkrečiai jis įsiskaudino, ką jam tai primena ir pan.), smalsiai ir su atjauta žiūrėti į savo sužeistą partnerį bei jį nuraminti. Labai svarbu neprisiimti atsakomybės už partnerio reakcijas – juk ne jūs esate atsakingas už tokią jo reakciją, o tik jūsų vienoks ar kitoks elgesys buvo dirgiklis, kuris ir paleido visą jo artileriją bei aliarminę gynybą, tarkime: nešnekėjimą, atsiribojimą ar suakmenėjimą.

Taip kaip jūsų konfliktuose reaguoji tu – visada atsiprašai – yra pilnas atsakomybės prisiėmimas už žmonos emocines reakcijas. Taip neturėtų būti. Juk poroje nebūna vienas kaltas, santykyje esate dviese. Nereiktų nusileisti, jei nesijauti neteisus, vien dėl to, kad santykiuose nebūtų įtampos, nes taip išduodi save ir neapsibrėži savo asmenybės ribų, leidi kitam manipuliuoti tavimi.

Suprantu, kad tau nepatinka „būti susipykus“, bet kartais būtina parodyti, kas mums nepatinka. Juk tu taip pat turi teisę jaustis įskaudintas, įžeistas, nesutikti. Toks santykis yra nelygiavertis, o ramybės ir harmonijos vis tiek nėra, nes nuoskaudos vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda.

Dabar pagalvok, kas tau yra taip sunku, kai ji pyksta. Ką tu tada jauti, kas yra tokio, ką taip sunku pakelti, ką tau tai primena? Ko labiausiai bijai?

Kad tave paliks? Kas nutiks, jei pabūsi atsitraukęs? Pažvelk į savo paties jautrias vietas – kada tu dar bijojai būti apleistas ar paliktas? Kieno? Kieno pyktis buvo toks baisus? Vaikas paprastai yra visiškai priklausomas nuo tėvų meilės, jam gyvybiškai jos reikia, neretai jam lengviau galvoti, kad jis yra blogas, kaltas, jei ant jo pyksta, ignoruoja, o ne asmuo, kurio meilės jis trokšta, skriaudžia ir terorizuoja jį, t.y. jo iš tikrųjų nemyli.

Suprask, tu dabar nebesi tas mažas vaikas, bejėgis ir priklausomas, tik tavyje yra didelė dalis to išsigandusio vaiko, kuris bijo likti vienas. Tau dabar reikėtų pačiam nuraminti ir paguosti savo vidinį vaiką, atjausti jį. Iki šiol tu tikėjais, kad tą nesaugumo žaizdą užlopys žmonos buvimas.

Visgi taip tampi emociškai nuo jos priklausomas, ir negali jaustis laimingas, galų gale – negali pilnai užaugti. Tau svarbu įsisąmoninti, kad turi teisę jausti jausmus, kuriuos jauti, ir nepulti ieškoti priežasties savyje, jei žmona nepatenkinta – tai gali būti net visiškai su tavimi nesusiję.

Taigi, žmona išsako tau savo jausmus, o tu prisiimi už juos atsakomybę ir puoli ją guosti, bet gal jai to visiškai nereikia? Gal tai, ko jai reikia – tiesiog išklausyti ir atspindėti, kaip ji jaučiasi, nesiūlant savo paguodos ir patarimų, kaip jai gerai jaustis? Dažnai prisiimdami atsakomybę už kitų jausmus, siūlome jiems sprendimus, kurie gali būti jiems netgi svetimi ir nepriimtini.

Tau, Gvidai, svarbu išmokti visų pirma priimti savo paties jausmus ir prisiimti už juos atsakomybę, pajausti, kad esi atskiras žmogus. Geros kloties ir santarvės.

Turiu man ramybės neduodantį klausimą. AR PALIKTI VAIKINĄ?

Atsakymas į skaitytojos klausimą psichika.eu portale. Originalas čia.

Poros santykiaiKlausimas: Sveiki, turiu man ramybės neduodantį klausimą; AR PALIKTI VAIKINĄ, su kuriuo draugaujame ilgiau nei 4 metus? Jis puikus vyras: rūpestingas, ištikimas, atlaidus, protingas, komunikabilus, tačiau niekad nebuvo man patrauklus, o ypač dabar (jau daugiau nei pusmetį jis manęs visai nebetraukia). Visą laiką stengiausi to nepastebėti, o jo puikus humoro jausmas ir malonus bendravimas šį trūkūmą kompensavo. Taip pat mane erzina jo tingėjimas dirbti ir be gėdos jausmo leisti moteriai už jį sumokėti kavinėje ar parduotuvėje. Nepaisant šių dalykų, aš prie jo smarkiai prisirišau. Jis vienintelis žmogus, su kuriuo galiu jaustis savimi, galiu kalbėtis betkokia tema, išsipasakoti ir likti suprasta. Jis man – geriausias draugas, kurio nenoriu įskaudinti, tačiau atsakyti į jo jausmus man darosi vis sunkiau. Žinau, kad jis mane labai myli, ir su kiekviena diena vis labiau, tačiau man nebemalonus jo dėmesys ir prisilietimai. Norėčiau likti jo drauge, bet manau, kad jam tai būtų per sunku, o ir pati bijau likti vieniša – bijau, kad taip ir neatsiras kitas žmogus, kuris užpildys tuštumą širdyje… Bijau, kad galiu po kurio laiko suprasti padariusi klaidą palikdama mane taip nuoširdžiai mylintį žmogų. Šiuo metu susilaukiu dėmesio ir iš kitų vaikinų, bet stengiuosi į tai nereaguoti, kad ir kaip norėčiau. Jau dabar jaučiuosi neištikima, nors fiziškai jo nesu išdavusi. Prašau, padėkite priimti teisingą sprendimą.

Loreta (vardas pakeistas)

Continue Reading →

Ką daryti, kad konfliktai nesibaigtų skyrybomis?

Pora sprendzianti konflikta lovoje

Ant suoliuko sėdi jie – is ir ji. Jie ginčijasi. Iki skausmo įsitempdami, žiūrėdami vienas į kitam į akis ir matydami ten visatos priešą.

Tonas vis kyla: jie net patys to nesupranta, kad pusė parkelio girdi, kas vyksta poros gyvenime. Vienas papučia lūpas ir nusisuka, kitas puola aiškintis ir dar bando tuščiai įrodinėti… Continue Reading →